Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kas mes? Kokie mes?

 
2017 05 17 6:00

Nereikia nė medicinos ar teisės daktaro, pakanka akylesnio žmogaus, kad jis, savaitę ar mėnesį pasižvalgęs po mūsų šalį, konstatuotų, jog „Lietuva serga“.

Psichologas remtųsi itin dideliu gyventojų, kurie jaučiasi nelaimingi, skaičiumi – tokių Lietuvoje yra maždaug penktadalis. Teisininkai, sociologai, diagnozuodami ligą, irgi kliaunasi statistika, bet kita. Jie pažymi, kad nyksta ir lietuvių tauta, ir Lietuvos valstybė, nes joje sparčiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių mažėja gyventojų. Mažėja tiek dėl didžiausios emigracijos, tiek dėl menko gimstamumo, kuris nenusveria mirčių statistikos. O ją dar šiurpiai papildo smurtinės mirtys: Lietuvoje daugiau nei kitose ES valstybėse nužudoma ir daugiausia nusižudoma. Tarsi tauta būtų praradusi valią gyventi, praradusi tikėjimą ateitimi...

Nežinau, ar yra koks nors ryšys tarp fizinio tautos kūno nykimo, apskaičiuojamo statistiškai, ir gebėjimo matyti save ne vien kaip kūną, kuriam reikia maisto, šilumos, saugumo, bet ir kaip mąstančią, dvasingą būtybę, kaip homo sapiens. Kad dauguma nebemąsto, liudija tai, jog atkakliai lipama ant to paties politinio grėblio: jau kelintą kartą rinkėjai, lyg suaugusiųjų skriaudžiami maži vaikai, blaškosi nuo vieno politinio „tautą mylinčio“ sambūrio (partijomis jų vadinti nebesinori) prie kito ir tikisi, kad bus išgirsti, paguosti.

Taigi viskas ne taip, viskas blogai... Ar tikrai? Yra ir kitaip žiūrinčiųjų, kita matančiųjų...

Tačiau tiems, kuriems pavyksta rasti raktą į rinkėjo širdį, po rinkimų jį kažkur pameta, ir žmogus atlapa širdimi lieka kaip tas vargšas, kuriam į ištiestą ranką suvedžiotojas vietoj duonos įdėjo akmenį. O kai nuolat grauži subiurokratėjusios valdžios pakišamus akmenis, atšimpa ne tik dantys, bet ir smegenys...

To požymių daug. Vieni jų – nesugebėjimas matyti kai kurių priežastinių ryšių, pavyzdžiui, ryšio tarp didelių elektros kainų ir brangesnių nei kitose valstybėse vietinės gamybos produktų, tarp neproporcingai didelės šalies ūkio orientacijos į paslaugų teikimą, o ne į gamybos, pramonės plėtrą – ir darbo vietų stygiaus, tarp „už dyką“, o ne už darbą gaunamų pinigų ir girtuokliavimo, kuris didesnis ten, kur daugiau „pašalpinių“...

Žinodami, kad neturime beveik jokių energijos išteklių, išskyrus nebent malkas, daugybę jėgų ir pinigų ištaškėme Lietuvos atominei energetikai sunaikinti. Dėl tos ekologijos neleidome išgauti dujų iš skalūnų. Bet kas iš tąkart protestavusių, mitingavusių, piketavusių žmonių šiandien džiaugiasi mūsų ekologiškais produktais, tyru vandeniu? Deja, jei ne patys, tai jų vaikai bėga kuo toliau iš tyros, ekologiškos Lietuvos.

Taigi viskas ne taip, viskas blogai... Ar tikrai? Yra ir kitaip žiūrinčiųjų, kita matančiųjų...

Mūsų visuomenė, aktoriaus ir režisieriaus (beje, ši profesija yra iš tų, kurios neduoda smegenims atšipti) Vytauto Rumšo nuomone, jau pavargusi nuo melo. Ne nuo to melo, kuriuo buvome maitinami sovietmečiu ir kuris galbūt įsigėręs į vyresniąją kartą, bet nuo melo, kuriuo visuomenę ėmė šerti jau nepriklausomos Lietuvos valdžia. Beje, mano galva, šis melas – pavojingesnis, nes jis nuodija jaunąją kartą, į kurią mes, vyresnieji, sudėjome savo viltis.

Toje apmeluotoje ir apsimelavusioje visuomenėje aštrus režisieriaus žvilgsnis įžvelgia gilų plyšį, perskiriantį ją į tuos, kurie ketina išvažiuoti ir net nesiruošia, būtinybei iškilus, ginti paliekamos valstybės, ir į tuos, kurie dar tiki savo šalimi. Tokiu atveju prasmės nebetenka skirstymas į jaunus ir senus, į nueinančius ir ateinančius. „Čia ir dabar“ yra tie, kurie tiki, nori tikėti Lietuva, ir tie, kurie tiki nebent banko sąskaita. O tikėjimas, kaip jau spėjome įsitikinti, kuria naują tikrovę. Sąjūdžio žmonės savo tikėjimu atkūrė nepriklausomą Lietuvą. Tikintieji rinka sukūrė visuomenę, kuri, išsižadėjusi neparduodamų ir nenuperkamų vertybių, tapo gobšumo ir vulgarumo inkubatoriumi.

Tie, kurie tiki Dievą, žino, kad jų maldos padeda Dievui keisti pasaulį, nes veiksmas danguje prasideda tik tada, kai kas nors meldžiasi žemėje. Arba, kaip paprastai, bet taikliai sako V. Rumšas, „jei aš galvoju, kad Lietuvai bus geriau, iš tiesų ir bus geriau. Kokios mūsų mintys, toks ir mūsų gyvenimas“.

Taigi, kokios mūsų mintys, tokie ir mes. Ir toks mūsų gyvenimas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"