TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas mes, lietuviai?

2011 03 01 0:00

Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima. Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.

Bet dar blogiau - savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema. Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės.

Ir tai nėra vien pusamžį engtos tautos menkavertiškumo kompleksas. Klausimas daug sudėtingesnis. Aiškesni atsakymai rasis tik iš plačios diskusijos. Tačiau ją reikia bent jau pradėti. Be nuvalkiotų stereotipų ir senatviškų verkšlenimų. Antraip, išsivadavę iš sovietinio mankurtizmo, toliau tyliai grimsime į lėkštą žmonių be tapatybės būseną.

Reikia suvokti naują realybę. Tautybė jau nėra kažkas Dievo duota ir nekeičiama. Juk jeigu net žmogaus lytis imama laikyti socialiniu konstruktu ir apsisprendimo reikalu, ką kalbėti apie nacionalumą?

Ir niekas nieko dabar nesistengia nutautinti per jėgą. Vyksta savaiminis laisvas procesas. Daryk, ką nori. Ir būk, kas tik nori!

Taigi, visiškai tam nepasirengę, mes staiga atsidūrėme beveik begalinės pasirinkimo laisvės jūroje. Tau nepatinka būti lietuviu? Rinkis kitą tautybę! Važiuok, kur geriau, integruokis ir galbūt būsi laimingas. Žinoma, kurį laiką turėsi tapatybės problemų, tačiau bent jau tavo palikuonys naujoje tėvynėje jausis kaip namie. Tu būsi suteikęs jiems ne vien materialinę, bet ir psichologinę gerovę.

Kai kas taip ir elgiasi. Ir vis dėlto didžiuliame emigracijos sraute tokių yra mažuma. Didžioji dalis lietuvių išvyko ieškodami didesnio socialinio teisingumo, o ne naujos tautybės. Jie nori būti lietuviais, tačiau kartu - oriais, tinkamai atlyginamais ir valdžios bei darbdavio neniekinamais žmonėmis. Ir tai - prigimtinė jų teisė.

Didžiuliai emigracijos skaičiai gąsdina. Tačiau tikra socialinė katastrofa bus tik tuo atveju, jei Lietuva praras dabartinius išeivius ir jų palikuonis visiems laikams. Jeigu nemenka dalis jų sugrįš, arba bus sukurta nauja moderni globalios tautos tapatybė, dabartinė išeivija bus davusi daugiau naudos nei žalos. Tuo dabar mes ir galime pasirūpinti.

Taigi turime sąmoningai kurti lietuvio tapatybę! Lietuvio, kuris nėra kompleksuotas bailys. Kuris yra atviras pasauliui, tačiau tvirtas savyje. Kuris žino, kad būti lietuviu yra jėga. Kad tai privilegija, o ne prakeikimas.

Su visa pagarba seniesiems okupacijos laikų inteligentams, saugantiems senąją tapatybę, turime suvokti naują laiko dvasią ir naują iššūkį. Gynybinė, valstietiška reakcija jau nebetinka. Ji paseno.

Pasinaudosiu tam tikru simboliu. Šią Vasario 16-ąją kartu su užengtos tautos poeto Justino Marcinkevičiaus mirtimi baigėsi viena epocha. Didysis poetas personifikavo ištisą psichologinį tipą: žiaurių istorijos vėjų blaškomą kaimietį, kuris gynėsi, bandė prisitaikyti, savaip kovojo ir ieškojo šaknų savo apleistoje žemėje.

"Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, o Tu man atsakai: aš tavo laisvė!" Ši atgimimo laikų himno eilutė atskleidžia natūralų saugumo ilgesį ir kartu - ateities proveržio galimybę. Laisvė - tai jau ne kaimiečio dalia! Iš valstietiško paveldo mes judame žygin išsirengusio bajoro tapatybės link.

Beje, bajorai iš esmės tautybę rinkdavosi, o ne aklai jai paklusdavo.

"Valstietį" ir "bajorą" čia vartoju kaip psichologines, o ne kraujo kilmės sąvokas. Dažnai klystama ir perlenkiama tarpukario Lietuvos Respubliką vadinant valstietiška. Taip, didele dalimi ją kūrė valstiečiai, tačiau tai buvo didvyriškas proveržis į laisvę. Ir kartu - į svetimųjų nusavintą šlovingą savo pačių istoriją. O toje istorijoje kaip kelrodžiai švietė kilnūs ir bebaimiai praeities didžiūnai - užkariautojai.

Galingos, analogų neturinčios pokario rezistencijos taip pat negalime nuleisti vien iki kovos už žemę. Kilnumo ir pasiaukojimo momentas čia akivaizdžiai stipresnis. Užtenka perskaityti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų Vasario 16-osios deklaraciją. Tokį žmogaus orumo ir laisvės pašlovinimą gali sukurti tik kilnios tautos lyderiai.

Taigi tikro lietuvio dvasia yra laisva, kilni ir karinga. Gal trivialu sakyti, bet kol kas ši dvasia geriausiai atsiskleidžia krepšinyje. Tai labai inteligentiškas žaidimas, kuriam būtina lyderystė ir kartu - gebėjimas aukotis, nesavanaudiškumas. Čia turi derėti protas ir intuicija, polėkis ir darbštumas.

Ar kada paklausėte savęs, kodėl kaip tik lietuviai krepšinį žaidžia geriausiai pasaulyje?

Atsakau: todėl, kad mes esame ypatingi. Ir tai nėra koks bukai nacionalistinis ar net rasistinis pareiškimas. Šie pasąmoniniai, psichologiniai dalykai nulemti ne DNR struktūrų, o kompleksinio tapatybės paveldo, kurį kuria visa mūsų istorija ir kiekvienas dabarties apsisprendimas.

Tą ypatingumą buvo užčiuopęs Gintaras Beresnevičius, simboliškai žuvęs policijos automobilyje. Lietuvio "imperinį charakterį" istoriškai pagrindė ir Zenonas Norkus praėjusiais metais pasirodžiusioje "Nepasiskelbusioje imperijoje". Net ir lyriškose mūsų liaudies dainose skamba tolimojo Dunojaus ilgesys. Esame švelnūs užkariautojai. Draugiški laisvės kariai.

Ieškodami trapios savo tapatybės rusai net sukūrė Eurazijos teoriją. Ji skiria du tautos sluoksnius: vadus ir baudžiavinio mentaliteto pavaldinius, kuriuos būtina nukreipti ir prižiūrėti. Iš čia - dabartinė "valdoma demokratija", turinti pakankamai šalininkų ir Lietuvoje.

Tačiau tikro lietuvio charakteris kitoks. Jis apima abu sluoksnius: ir vadą, ir baudžiauninką. Žinoma, įvairių žmonių charakteryje šie sluoksniai sudaro skirtingas kombinacijas. Geriausia jų - vadas, kuris išlaisvina ir gina. Vytis ir Rūpintojėlis.

Kaip tik toks charakteris geriausiai tinka stipriai ir visavertei demokratijai kurti. Bet ar mes tikrai tokie?

Ši visokeriopa krizė yra tinkamiausias laikas sąmoningai save mąstyti. Ieškoti kelių į ateitį. Suprasti, ko mes iš tikrųjų geidžiame. Ir kodėl mums geriausia būti ne kuo nors kitu, o lietuviais.

Ką mes apie save galvosime, tokie ir būsime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"