Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kas pažįsta skulptorių I. Itkindą?

 
2016 11 09 6:00

Baigiasi mirusiųjų atminimui skirtas aštuntadienis. Daugelis stengėmės aplankyti savo brangių žmonių amžino poilsio vietas ar bent malda pasiųsti jiems ramybės ir meilės palinkėjimus. Bet, žinoma, prisiminti visus mirusiuosius – ne mūsų jėgoms. Lieka viltis, kad kas nors kitas atliko tai, ko nepajėgėme patys. Tai ypač aktualu kalbant apie atminimą tų mirusiųjų, kurių nepažinome asmeniškai, bet be kurių gyvenimo ir darbų mūsų šiandiena būtų kur kas pilkesnė, skurdesnė...

Pastaruoju metu ryškėja graži tradicija – prisiminti ne tik savo giminaičius, tautiečius, bet ir tuos, kurie gyveno šalia mūsų ir išpažino kitą tikėjimą, kalbėjo kita kalba, bet valgė su mumis mūsų lietuviškų laukų duoną, kvėpavo tuo pačiu gaiviu, dažnai drėgnoku oru. Dažnai prisimenami litvakai – etninėse lietuvių žemėse gyvenę žydai. Daug jų dar kūdikystėje su tėvais emigravo į Vakarus, bet jei jie mokslo, meno srityse, finansinėje veikloje pasiekė tarptautinių aukštumų, tada dažniau prisimenami tėvų, senelių tėvynėje. Ką padarysi, turime tokią silpnybę: mėgstame pasipuikuoti, pasidabinti nors ir ne savo plunksnomis. Tik gal vertėtų prisiminti visas iš mūsų kraštų kilusias įžymybes, o ne tik tas, kurių plunksnos visu gražumu sužibėjo Vakaruose, JAV?

Kas, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje prisimena skulptorių Izaoką Itkindą, 1871 metais gimusį Vilniaus gubernijos miestelyje Smurgainyse (dabar gudų Smarhon), o mirusį net dukart? Kaip pirma jo mirties data pasauliui buvo paskelbti 1938-ieji, kai pasaulinės šlovės sulaukęs skulptorius buvo suimtas ir įmestas į KGB požemius. Bet jam pavyko išgyventi, sulaukti 98 metų. Mirė 1969 metais tuometėje Kazachstano sostinėje Almatoje, kurioje jis apsigyveno pasibaigus lagerių golgotai.

I. Itkindo tėvas buvo Smurgainių chasidų rabinas, ir sūnus pasekė jo pėdomis. Bet kai jam suėjo 26-eri, į jo rankas pateko knyga apie įžymų tų laikų skulptorių, irgi žydą, irgi gimusį Vilniaus gubernijoje, pačiame Vilniuje – Marką (Mordechajų) Antokolskį.

Knygoje išspausdintos Antokolskio darbų fotografijos sukrėtė jaunąjį I. Itkindą. Jis ryžosi didelei nuodėmei – tapti skulptoriumi, vaizduoti žmones, kas judaizmo išpažinėjams draudžiama. Įveikęs tėvų ir žydų bendruomenės pasipriešinimą, skurdą, carinės Rusijos įstatymus, draudžiančius žydams apsigyventi Maskvoje ir kituose dideliuose imperijos miestuose, badaudamas, be pastogės virš galvos, I. Itkindas ne be Maksimo Gorkio palaikymo prasimušė į žymiausių ikirevoliucinės ir porevoliucinės Rusijos skulptorių gretas, ir buvo greta tokių medžio skulptūros meistrų kaip Segejus Konenkovas ir Stepanas Nefedovas, daugiau žinomas pravarde Erzia.

1918 metais į Rusiją atvykęs JAV prezidento Theodore'o Roosevelto brolis apsilankė I.Itkindo darbų parodoje ir taip susižavėjo, kad nupirko visus dirbtuvėse esančius jo darbus. Kaip pasakojo pats skulptorius, svečias ragino skulptorių išvykti į JAV, kur jis galėsiąs dar labiau išgarsėti ir praturtėti. O I. Itkindas jam atsakęs: „Kiti menininkai gali išvažiuoti į Ameriką, nes jie ir carui valdant Rusijoje buvo žmonės. O aš prie caro žmogus buvau tik iki šeštos valandos vakaro. Vėliau mane galėjo areštuoti bet kuris policininkas.O dabar, kai revoliucija padarė mane žmogumi ir po šeštos vakaro, argi galiu išvažiuoti?“

Ar daug lietuvių, išgirdę panašų viliojantį pasiūlymą, atsakytų: „Dabar, kai Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma, ar galime mes, lietuviai, išvažiuoti iš jos?“

Tai pirma, bet ne vienintelė pamoka, kurią savo gyvenimu duoda litvakas I. Itkindas inkščiantiems, viskuo nepatenkintiems lietuviams.

Kita pamoka – jau atūžus kruvinajai Raudonojo teroro bangai. Japonų šnipu ir liaudies priešu paskelbtas skulptorius buvo suimtas ir nuožmiai kankintas. Vėliau jis pasakojo: „Ar žinote, kodėl man pavyko išgyventi kalėjime? Jie mane suėmė, pasodino į vienutę Petropavlovsko tvirtovės požemyje, ir aštuonis mėnesius KGB tardytojas mušė mane kiekvieną dieną, dargi išmušė man kairiosios ausies būgnelį. Vis reikalavo, kad parašyčiau, jog esu japonų šnipas ir pardavinėjau Japonijai Baltijos laivyno paslaptis. O aš negalėjau parašyti, nes nemokėjau rašyti rusiškai. Ir mane mušė vėl ir vėl... Aš išgyvenau todėl, kad turiu labai gerą profesiją. Jie duodavo rytais vieną gabalą duonos visai dienai. Bet aš tos duonos nevalgydavau iki vakaro. Visą dieną iš duonos lipdydavau figūrėles. Ir tik vakare, prieš užmigdamas, suvalgydavau. Aš visą dieną galėjau lipdyti ir negalvoti apie juos. Suprantate, aš negalvojau apie baimę, apie juos negalvojau! O tie, kurie apie juos galvojo, tie rašė prisipažinimus, kad yra šnipai, nori nužudyti Staliną. Ir tada juos iškart sušaudydavo. O mane išsiuntė į Sibirą, į lagerį. Ten man buvo visai gerai – aš dirbau miške, aplink buvo daug medžių, galėjau naktimis drožinėti ir vėl negalvojau apie baimę.“

Gali būti, kad kuris nors tremtinys lietuvis ir buvo sutikęs lageryje I. Itkindą, pažinojo jį, tik niekam apie jį nepapasakojo. Bet gal tie, kurie išgyveno lageryje, būtent iš I. Itkindo išmoko meno nebijoti, negalvoti apie savo kankintojus, kai turi už gyvenimą aukštesnę dominantę. Gal ta dominantė buvo svajonės apie laisvę ir Lietuvą, apie gyvenimą laisvoje Lietuvoje?

Amžiną atilsį jiems – nebijojusiems...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"