TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas perkama už našlės skatiką? XXXII eilinis sekmadienis (Mk 12, 38–44)

2015 11 07 6:00

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“

Vienoje kaimo bažnytėlėje Vilniaus krašte, šalia šoninio altoriaus, kadaise mačiau stovint aukų dėžutę su gipsine angelo figūrėle. Dar iš prieškario laikų. Su lenkišku užrašu „Dievas teatlygina“. Dailus ir retas daiktas. Negana to, dėžutė sukonstruota taip, kad įmetus vidun pinigą angelas tarsi atsidėkodamas tau linkteli galvą. Juo stambesnis ir sunkesnis pinigas, juo žemiau angelas lenkiasi. Turėjau kišenėje monetų ir su malonumu brukau jas vieną po kitos angelui į sterblę. Kai meti smulkius centus, garbanota gipsinė galva vos vos sukinkuoja. Jeigu du litai, o ypač penki – lenkiasi žemai kiek tik gali, mandagiausiai. Man labai patiko tas angeliškas lingavimas. Nežinia kiek pinigų sumestum, kai dangaus atstovas tau gražiai padėkoja ir moka įvertinti tavo auką. Pasijunti įgijęs antgamtinių nuopelnų. Čia dar stipriau negu lošimo aparatai.

Sakoma, kad ir Jeruzalės šventykloje Jėzaus dienomis aukų skrynia buvusi su tam tikru mechanizmu. Aukojami pinigai patekdavę į ją per kažkokį metalinį vamzdį ir dėl to sukeldavę atitinkamą garsą, pranešantį apie aukos dydį. Nuo stambių sumų turėjo žvangėti visa šventykla. Toks įspūdingas koncertas, kuriame aidi tavo dosnumas ir meilė Dievui. Nieko nuostabaus, kad Evangelija aprašo šią sceną. Matyt, tai buvo svarbu. Vienas iš būdų pelnyti šventyklos pagarbą ir atsidurti tarp jos elito yra aukoti gausiai ir viešai, pasitrimituojant. Taip buvo anais laikais, taip yra ir šiandien.

Keista, kad sykį jau kovojęs su valiutos keitėjais šventykloje, vartęs jų stalus ir švaistęsis rimbu, šį kartą Jėzus ramiai sėdi ir stebi, kaip byra į aukų skrynią Dievui skirti pinigai. Gal mokytojas jau pavargo, nusivylė savo pamokslų vaisiais? O gal visas jo dėmesys sutelktas į tai, kas bus rytoj? Nei jam pačiam, nei jo mokiniams jokia paslaptis, kad Mesijui reikės kentėti ir būti nužudytam. Šiame kontekste ir našlės skatikas nėra tik šiaip sau sentimentalus atodūsis ar buhalterinė nuoroda. Prabyla ne psichologas, ne administratorius, bet pranašas, skelbiantis naujų Dievo ir žmogaus santykių aušrą.

Pernelyg gerai pažįstami evangeliniai paveikslai, šventi žodžiai, tapę sparnuotais posakiais ar liaudies išmintimi, nuolat bloškia mus tolyn nuo tikrųjų Evangelijos pamokų. Taip yra su Kalno pamokslo punktais, su meilės įsakymu, su daugeliu Jėzaus palyginimų. Panašiai susmulkėjo, subanalėjo ir evangelinis našlės skatikas, įvairiose kalbose tapęs priežodžiu ir esą simbolizuojantis mažas, bet brangias aukas, nuoširdumą, vadinamąją mažutėlių dvasią.

Kažin ar evangelistui Morkui, pasiekusiam savo gerosios naujienos kulminaciją, būtų rūpėję tokie dalykai, kaip religinių ritualų kokybė ar šventyklą lankančio žmogaus nuoširdumas. Veikiau priešingai. Šventyklai ir jos aukų liturgijai jau paskelbtas neatšaukiamas nuosprendis. Našlė su savo absurdiška auka tik patvirtina jį. Naująja šventykla, tobula Dievo ir žmogaus susitikimo ir sutaikinimo vieta, netrukus taps Jėzus, apiplėšęs save ant kryžiaus ir tapęs vargdieniu, kad mes, kaip sakė apaštalas Paulius, taptume turtingi per jo neturtą. Jėzaus kančios ir mirties išvakarėse, užbėgdama įvykiams už akių, anoniminė šventyklos našlė pranašauja Dievo karalystės scenarijų, pagal kurį didžiausia, brangiausia religine auka bus Viešpačiui atsidavęs žmogus. Tam tikra prasme našlė Evangelijos autoriui yra Jėzaus prototipas, nes ji kaip ir jis atsisako savęs ir viską sudeda į Dievo rankas.

Ši istorija tikrai nėra moralinis pamokymas, palaiminimas kuklumui ir paprastumui, nors, žinoma, religinė puikybė – bjaurus, pavojingas dalykas. Našlės skatikas neturi atitikmens nei prie aukų dėžučių, nei kur kitur mūsų bažnytiniuose reikaluose. Kalbama apie malonę atpažinti ir pamilti Jėzų. Būti jo šventumo dalininkais. Vis iš naujo, pasitelkus krikščionišką drąsą ir vaizduotę, aistringai ieškoti galimybės būti tokio nusistatymo, kaip jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"