Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kas plaus suodinus puodus?

 
2017 06 14 6:00

Kai Petras Auštrevičius vyriausiojo derybininko poste pakeitė Vygaudą Ušacką ir kuo skubiausiai įkišo Lietuvą į Europos Sąjungos (ES) reikalavimų maišą, net nesusimąstydamas, kurie jų Lietuvai būtų naudingi, kurie pakenčiami, o kurie tiesiog žalingi, nebūčiau nė pagalvojusi, jog kada nors dar cituosiu jo nuomonę kaip įdomią ar net vertą palaikymo.

Bet niekada nesakyk „niekada“. Gyvenimas keičiasi, žmogus – irgi. O jei kas nors skaitė katalikų vienuolio, teologo Tomo Kempiečio pamokymus, tikriausiai atkreipė dėmesį į patarimą: „Nenusistatyk iš anksto prieš autorių; vertink tai, kas tau sakoma, bet nežiūrėk, kas sako.“

Tiesa, kartais atsitinka, kad „be galvos“ klausant panašių patarimų galima pakliūti į nepatogią padėtį. Taip atsitiko man, kai per perestroikos įkarštį buvo pradėtos spausdinti anksčiau draudžiamos knygos, tarp jų – Adolfo Hitlerio „Mano kova“ („Mein Kampf“).

Būdama tikra Ievos duktė, aš ją tuoj pat nusičiupau. Mano smalsumas baigėsi geriau nei Ievai, bet vis tiek pasijutau labai nesmagiai, kai šalia visam pasauliui žinomų nusikalstamų „hitlerizmų“ aptikau ir ne vieną sveiku protu pasižyminčią mintį.

Taigi, užuot įsitikinusi, kad tas tipas tikrai buvo sugedęs totaliai ir iki pat smegenų pašaknų, gavau suklupti ant patyrimo, jog ir didžiausio nusikaltėlio smegenyse būna ne vienas vingis, kuris galbūt, kitaip susiklosčius aplinkybėms ar kitaip pasirinkus, galėjo išgelbėti ir nusidėjėlį, ir žmoniją...

Na, o P. Auštrevičius, nepaisant jo vingiuotos politinės ir biurokratinės biografijos, toli gražu ne Hitleris, tad ir blaivių pamąstymų tikėtis iš jo anaiptol nėra avantiūra. Todėl priminsiu kai kurias neseniai „Lietuvos žinių“ portale paskelbtas jo mintis, skirtas Lietuvos aukščiausių pareigūnų kritikai:

„Vaizdas kuo toliau, tuo labiau ryškėja – greitasis politinio pasitikėjimo kreditas buvo paimtas greitam vartojimui, o esmę rinkėjai turės išsiaiškinti patys. Ar ne panašiai Lietuvos aukščiausi pareigūnai kartais elgiasi ir užsienio politikoje, pavyzdžiui, vis nusiplaudami ir permesdami kitiems atsakomybę dėl Astravo?

Kam nors būtų išties patogiau palikti šį klausimą „trišalei“ branduolinei Putino, Lukašenkos ir Velnio tarybai. Man asmeniškai daugiau nei keista, kai šiomis dienomis Lietuvai gavus skambų antausį iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA), kuri net nevertino Astravo jėgainės vietos parinkimo (esą niekas nepaprašė), nėra jokios reakcijos.

Absoliuti ramybė. Lietuvos valdžios atstovų, ministrų, premjero tai nedomina? Kai politikai viešai pripažįsta, kad norėtų (ir dėl savo pačių ramybės), jog kas nors susitartų jiems už nugarų, kad jiems liktų tik techninis veiksmas – paspausti mygtuką...“

Suodinus, neatsakingos valdžios išpurvintus puodus kažkas turės išplauti. Ir rimtai, o ne vien lanksčiu (nuodingu) kritikos liežuviu.

Juk tikrai daug kas keista. Ir dabartinė valdžios ramybė po minėto akibrokšto. Ir konservatorių su liberalais valdžios, švelniai tariant, „santūrumas“, kai Baltarusija tik pradėjo statyti Astravo atominę elektrinę, o baltarusių žalieji visur – ir Lietuvoje – ieškojo pagalbos ir paramos tam sumanymui stabdyti. Vėl keista, pernelyg artistiška atrodo dabar opozicijoje atsidūrusių konservatorių ir liberalų kritika valdantiesiems dėl Lietuvos neveiklumo...

Taip, šimtą kartų teisus yra gerbiamas P. Auštrevičius, užmynęs ant opiausios mūsų visų lygių valdžių bei valdžiukių ydos: nenoro ir nesugebėjimo savarankiškai priimti sprendimų. Įprotis klusniai tūpčioti prieš patarėjus ir nurodinėtojus iš Briuselio, Berlyno ar Varšuvos tampa Lietuvos, kaip valstybės, tragedija mums, jos piliečiams, ir patyčių objektu gausiems mūsų nedraugams. Bet, mieli skaitytojai, gal primintumėte, kur buvo (gydėsi ligoninėje, poilsiavo Maldyvuose, o gal gelbėjo Juodojo žemyno vaikučius nuo bado) žinomas, rinkėjų pasitikėjimu ne kartą apdovanotas ponas P. Auštrevičius, kai jo kolegos, buvę ir esami partijos kolegos, darė klaidą po klaidos tiek nieko nedarydami, tiek mėgindami ką nors daryti?

Dabartinei valdžiai nuo šio europarlamentaro priekaištų atsimušti labai lengva. Pavyzdžiui, galima pasiteirauti, kur tamsta, ponuli, buvai pats, kai Lietuva aklai priiminėjo sprendimą uždaryti Ignalinos atominę jėgainę ir apsiribojo tik mandagiais komentarais (bent iki pirmųjų statybos avarijų), kai Vilniaus pašonėje ėmė dygti baltarusių monstras? Arba pasišaipyti: juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Bet kas iš to mums? Juk suodinus, neatsakingos valdžios išpurvintus puodus kažkas turės išplauti. Ir rimtai, o ne vien lanksčiu (nuodingu) kritikos liežuviu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"