TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas reikšminga amžinybės akivaizdoje?

2010 07 03 0:00

Netikėtai prezidentinės Algirdo Brazausko laidotuvės tapo karštų diskusijų objektu. Aistras visuomenėje ir žiniasklaidoje sukėlė Vilniaus arkivyskupijos vadovybės sprendimas nenešti prezidento karsto į Vilniaus arkikatedrą baziliką.

Tokį hierarchų sprendimą kritikavo politikai, politologai ir paprasti krašto žmonės. Staiga Lietuvoje atsirado itin daug Katalikų bažnyčios teisės ir liturgijos žinovų, kurie geriau už vyskupus nusimano, kaip jie turi elgtis savo jurisdikcijoje! Deja, šio choro priešakyje stovėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, demonstratyviai atsisakiusi dalyvauti šv. Mišiose už velionį Arkikatedroje.

Tačiau atidėję į šalį emocijas, turėtume pažvelgti apskritai į krikščioniškų laidotuvių prasmę. Bažnyčia pirmiausia laidojo ne pareigūną, prezidentą, o kataliką Algirdą Mykolą. Meistriškai kurstomų aistrų sūkuryje - sąmoningai ar ne - šis matmuo buvo nutylimas. Nieko nuostabaus, nes krašte vyraujančiai fasadiškumo kultūrai bažnytinės apeigos yra vertingos tik kaip tam tikros ceremonijos, o ne dėl jose slypinčio antgamtinio turinio. Gaila, iškilmingais ir pompastiškais momentais į bažnyčias lietuvius veja ne nuoširdus tikėjimas, o ritualų poreikis. Tai pasireiškia ir laidotuvių atveju.

Bažnyčia mėgsta aiškiai ir nedviprasmiškai formuluoti savo požiūrį į daugybę dalykų. Katalikų bažnyčios teisė nurodo, kad krikščioniškų laidotuvių gali tikėtis kiekvienas pakrikštytasis su sąlyga, kad gyveno nieko nepiktindamas. Taip pat šiuo klausimu Katalikų bažnyčios katekizmo 1684 paragrafe sakoma: "Savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, ir įtraukti į tą vienybę laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą."

Tad kalbama apie laidojamo žmogaus "veiksmingą vienybę" su Bažnyčia. Laidotuvės su jos atstovu dvasininku reiškia, kad bažnytinė bendruomenė viešai pagerbia savo narį, liudija prieš Dievą ir pasaulį jo teisų gyvenimą. Ji viešai gedi jo, bet demonstruoja viltį, kad jis susilauks deramo atlygio teisiųjų prisikėlime, nes kitoje vietoje tas pats Katekizmas nurodo, kad laidotuvės yra proga pažvelgti anapus šio pasaulio ir savo mintis nukreipti į tikėjimo prisikėlusiuoju Kristumi tikrovę.

Kaip tokiame kontekste atrodo krikščioniškos laidotuvės žmogaus, kurio sąryšis su Bažnyčia buvo tik kaip su įstaiga svarbiems gyvenimo tarpsniams? Ar tokiose laidotuvėse įmanoma bent kiek aptikti krikščioniškosios vilties apraiškų? Gal mus labiau turėtų piktinti ne Dievo tarnų atsisakymas atlikti patarnavimus tokiose laidotuvėse, bet dalyvavimas jose?

Pavyzdžiui, mirusiojo atnešimas į maldos namus yra labiau simbolinio pobūdžio. Jis reiškia, kad šis asmuo buvo uolus šventovės lankytojas, o savo paskutinės kelionės metu stabteli ten, kur itin mėgo lankytis. Beje, ši praktika visuotinėje Bažnyčioje yra nunykusi, tradicija belikusi periferijoje.

Niekas negali nustatyti, koks buvo A.Brazausko tikėjimas. Tačiau jo bendražygių bandymai jį vaizduoti giliu kataliku atrodo keistokai. Pakanka prisiminti prieš metus vienam šalies dienraščiui duotą interviu, kuriame A.Brazauskas pareiškė: "Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties. Išsakyti savo nuodėmes kam - eiliniam žmogeliui? Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome - visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties." Sutikime, kad tokios pažiūros neturi nieko bendra su katalikiškomis vertybėmis. Lieka viltis, kad artėjant mirčiai jos keitėsi, tačiau viešumoje girdėjome šiuos žodžius.

Belieka pritarti arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kad velionio prezidento atžvilgiu buvo padaryta viskas, "kas yra daroma pagerbti patiems geriausiems katalikams". Ir pagirti Vilniaus ganytojus už korektišką sprendimą. Jei jis būtų priešingas, tuomet tektų kalbėti, kad Bažnyčia nėra teisinga ir jai rūpi vien turtingieji bei galingieji. Juk keistai atrodytų, jei bažnyčiose kaip tikėjimo žiburiai būtų pagerbiami pamaldose tik periodiškai dalyvavę, gyvenę ne bažnytinėje santuokoje, sakramentų prasmę neigę katalikai. Amžinybės akivaizdoje nieko nereiškia mūsų rangai, socialinė padėtis ar pompastiškos laidotuvės, o vien tikėjimas Dievo ištiesta ranka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"