Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Kas save aukština – bus pažemintas

 
2016 10 22 6:00

„Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Iš Evangelijos pagal Luką.

Praėjusio sekmadienio evangelijoje Kristus mokė apie maldai reikalingą atkaklumą, kurį puikiai pademonstravo teisėjo pagalbos prašiusioji našlė. Šįsyk Jis mums duoda dar vieną maldos pamoką – meldžiantis nepakanka tik atkaklumo, svarbu ir tai, su kokia laikysena kreipiamės į Dievą. Juk atkaklumas, kurio fariziejui tikrai netrūko, dar savaime nereiškia maldos gerumo – tai tėra viena iš sąlygų. Pasirodo, kad negana melstis ar pasninkauti – svarbu dar ir tai, kaip tą darome.

Pažvelkime į patį palyginimą. Abu vyrai stovėjo, kai meldėsi, tačiau muitininkas nuo fariziejaus skyrėsi savo laikysena bei žodžiais. Muitininkas bijojo pakelti akis į dangų ir galvojo, kad yra nevertas Dievo malonės, nes klaidžiojo žemiškuose dalykuose. Jis taip pat daužėsi sau į krūtinę, siekdamas susitaikyti su Dievu, todėl sakė: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“.

Tuo metu fariziejus dėkoja Dievui už tai, koks nėra, o paskui giriasi tuo, koks yra. Jis galėtų bent jau dėkoti, kad nesąs „kaip daugelis žmonių“, bet ne – jis dėkoja, kad nesąs kaip „kiti žmonės“. Regis, jis vienintelis teisus, o likusioji dalis yra nusidėjėliai. Niekinti visą žmoniją jam nepakanka: jis dar užsipuola ir greta atgailaujantį pagonį, kurio kilmė jam suteikia naują progą puikuotis. Iš to galiausiai ir išplaukia jo padėka, kad jis nesąs „kaip šis va muitinininkas“. Pasak šv. Bazilijaus, skirtumas tarp besididžiuojančio žmogaus ir niekintojo yra vien išorinės formos. Vienas užsiima kitų prakeikimu, o kitas įžūliai liaupsina save. Fariziejus puikiai atlieka ir viena, ir kita. Kai muitinininkas, įkvėptas nuoširdžios atgailos, atidengia savo žaizdotą sąžinę, teisuolis puikuodamasis į ją duria. Tokia malda jam tampa pražūtinga, nes dėkojimas nėra savęs gyrimas ar kitų badymas.

Svarbu pastebėti ir tai, kad fariziejus, puikuodamasis prieš Dievą, paniekina patį Dievą, nes savo pasiektą gėrį priskiria sau. Yra įvairių puikybės formų: kai žmogus įsivaizduoja, kad bet koks jame esantis gėris kyla iš jo paties; arba kai mano, kad jis aną gėrį iš aukštybių gavo dėl savo nuopelnų; arba kai jis pasigiria turįs tai, ko iš tiesų neturi; arba galiausiai, kai jis niekina kitus siekdamas parodyti, iš to ką turi, kad tai vienintelis turi.

Fariziejus stovi ir meldžiasi pats su savimi, o ne su Dievu; jo puikybės nuodėmė kreipia jį atgal į save. Fariziejaus kaltė yra ne vien dėl to, kad jis dėkoja Dievui save aukštindamas ir kitus niekindamas, bet ir dėl to, kad nieko daugiau neprašo. Kadangi nieko nestokoja ir yra visko pertekęs, neturi net poreikio sakyti – atleisk mums mūsų kaltes. Taip, jis iš tikrųjų pakyla melstis (gal net ir atkakliai), bet užuot ko nors prašęs Dievą, giria save. Tokiu būdu puikybė atveria velniui fariziejaus širdies tvirtovės duris, kurios yra tuščiai saugomos malda bei pasninku.

Puikybė gali nublokšti žmogų net iš dangaus, o nuolankumas – pakelti Dievop esantįjį nuodėmės duobėje. Teisumas Dievui tampa bevertis, jei žmogus vilki puikybe, vedančia žemyn į pragarą. Palyginime matome, kad muitininkas stovi atokiai, bet jo nuolankumas jį priartina prie Dievo, o fariziejus priešingai – įsitaiso pačiame priekyje, tačiau jo puikybė jį atitolina nuo Dievo. Muitininkas trokšta pakelti akis į dangų, bet nė to nedrįsta, o fariziejus pasigerėdamas žvelgia į save ir puikuojasi. Abu jie meldžiasi tam pačiam Dievui, bet muitininkas save kaltina ir lieka išteisintas, o fariziejus save giria ir lieka pasmerktas.

Palyginimu mums primenama, kad juo labiau žmogus yra pažengęs tobulumo kelyje, tuo didesnis pavojus kyla išpuikti, nes vis dažniau susiduriama su fariziejiška pagunda gėrėtis savo teisumu – ne veltui puikybė laikoma pagrindine šventųjų pagunda. Puikybė bjauri dar ir tuo, kad ji savo auką apakina. Kai žmogui iš burnos sklinda blogas kvapas, jis apie tai gali nenutuokti, kol artimieji jam to nepasako.

Pateikdamas muitininko pavyzdį, Jėzus mums nurodo raktą – nuolankumą – atrakinantį Dievo gailestingumo duris. Ir priešingai, moko, kad ten, kur apstu puikybės bei teisuoliškumo, nepadeda nei atkakli malda, nei pasninkas – belieka tik teisingumas. Taigi, vienas dėl savo puikybės nuo Dievo nutolo ir buvo pažemintas, o kitas dėl savo nuolankumo priartėjo ir buvo išaukštintas. Nuosprendis toks: apkaltintas išdidus kaltintojas ir išteisintas atgailaujantis nusidėjėlis, nes „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o tas, kuris save žemina, bus išaukštintas“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"