TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas yra beteisiai ginti viešąjį interesą?

2010 03 25 0:00

Viešasis interesas ir poreikis jį ginti

Laikraštyje "Lietuvos žinios" Nr. 137(12.364) (2009 m. birželio 16 d.) buvo išspausdinta aktuali diskusija "Ar prokuratūra gina viešąjį interesą?", kuri paskatino tęsti pradėtą temą. Neturėtų kilti abejonių, kad prokuratūra tikrai gina viešąjį interesą. Tačiau ar pakankamai, ar taip, kaip to nori visuomenė? O kartais, kai galbūt ji realiai negali atlikti šios savo pareigos, kam tuomet tenka jį ginti?

Prieš pradedant nagrinėti iškeltas problemas reikėtų pamėginti atsakyti į du kertinius klausimus: kas yra viešasis interesas ir kodėl visuomenė suinteresuota jį ginti?

Į šiuos klausimus vienareikšmio atsakymo nėra. Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje sąvoka "viešasis interesas" nėra tiksliai apibrėžta, o jai paaiškinti paprastai pasitelkiamos ne mažiau abstrakčios sąvokos: "socialiai svarbūs tikslai", "socialinis teisingumas", "visuomenės interesas" ir kt., kurios veikiau įveda daugiau painumo nei teisinio apibrėžtumo ir tikrumo. Vis dėlto atsakymų į iškeltus klausimus galima mėginti ieškoti teisės moksle. Viešasis interesas, kaip teigia doc. dr. E.Krivka monografijoje "Viešojo intereso gynimas civiliniame procese" (Vilnius, 2009 m. 244 psl.), "(...) tai objektyviai egzistuojantys teisės saugomi ir ginami visuomenės ir jos įvairių grupių bendrieji neindividualizuoti (nepriklausantys konkretiems asmenims) socialiniai poreikiai, kuriuos lemia visuotinai reikšmingi stabilumo ir pozityvių pokyčių visuomenėje (bendrosios gerovės) siekiai". Šis apibrėžimas gana informatyvus ir tikslus, kadangi jame ne tik nurodomi pagrindiniai viešojo intereso požymiai, bet ir paaiškinama tai, jog visuomenė ir jos socialinės grupės yra suinteresuotos jį apginti, nes jos pačios yra viešojo intereso subjektai.

Kas gali ginti viešąjį interesą?

Visa visuomenė negali pareikšti ieškinio teisme dėl viešojo intereso gynimo. Tuomet kas turi teisę, o gal greičiau konstitucinę pareigą tai daryti? Įstatymų leidėjas nustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 49 str. 1 dalis), kad viešąjį interesą įstatymų numatytais atvejais gina prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, o CPK 49 str. 5 d. numatė, kad viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas "grupės ieškinys".

Teismų praktika rodo, kad absoliučią daugumą ieškinių viešajam interesui ginti pareiškia prokuratūra, o kitos valstybės ir savivaldybių institucijos tuo pasigirti negali. Viešąjį interesą šalia prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų galėtų efektyviai ginti, kaip nurodyta įstatyme (CPK 49 str. 1 d.), ir "kiti asmenys". Tačiau taip nėra, nes visuomeninės institucijos ar piliečių grupės dėl teisinio reglamentavimo spragų to padaryti negali.

Kaip minėta, įstatymų leidėjas, sekdamas gilias demokratijos ir pilietinės visuomenės tradicijas turinčių valstybių, tokių kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, pavyzdžiu, CPK 49 str. 5 d. numatė galimybę pareikšti "grupės ieškinį" viešajam interesui apginti. Tokia įstatymo leidėjo iniciatyva tikrai sveikintina, kadangi "grupės ieškinys" yra puiki galimybė pačiai visuomenei dalyvauti savo interesų gynimo procese. Be to, šio teisės instituto dėka sumažėja teismų, šiuo metu ypač besiskundžiančių didžiuliu bylų kiekiu, darbo krūviai, kadangi funkcionuojant grupės ieškiniui vietoj keliolikos, keliasdešimt ar net kelių šimtų ieškinių yra pareiškiamas vienas "grupės ieškinys", o vietoj gausaus žalą patyrusių asmenų būrio bylas veda šių grupių atstovas ar vos keli atstovai - tai daro teisminį procesą daug efektyvesnį ir trumpesnį.

Tenka tik apgailestauti, kad per visą CPK galiojimo laikotarpį buvo pareikštas tik vienas "grupės ieškinys". Tokią situaciją galima paaiškinti tuo, jog įstatymas nenumato, kokie asmenys laikytini grupe asmenų, galinčių reikšti ieškinį viešajam interesui apginti bei kada toks ieškinys gali būti reiškiamas, t. y. nenumatytas "grupės ieškinio" įgyvendinimo mechanizmas.

Todėl akivaizdu, kad teisės norma, įtvirtinanti "grupės ieškinį", be papildomų teisinių svertų negali veikti, dėl to šiai dienai ji laikytina "mirusia norma".

Kardomoji priemonė ir viešojo intereso pažeidimas

Manytina, kad juridiniai asmenys, savivaldybės, visuomeninės įstaigos nepagrįstai nekelia milijoninių ieškinių, kada pažeidžiami viešieji interesai. Kodėl? Kam tai naudinga? Šiame straipsnyje duotu pavyzdžiu norėčiau įtikinti, kad net ir atsiradus milijoninei žalai ir esant, atrodytų, akivaizdiems viešojo intereso pažeidimams nėra keliami ieškiniai.

Kai kam galbūt atrodytų nesusipratimas, kad viešąjį interesą gali pažeisti prokuratūra. Ar iš viso taip gali atsitikti? Deja, realybė rodo, kad gali.

Norėtųsi panagrinėti vieną unikalų, bet tikriausiai ne vienintelį atvejį, kada subjektas, kuriam įstatymo pavesta ginti viešąjį interesą - prokuratūra, - jį pažeidžia. Ir natūraliai kyla klausimas, kas tuomet turėtų jį apginti?

Stambios dirbtinės odos gamintojos AB "Litoda", dabar jau bankrutavusios, buvusiam tarybos pirmininkui V.J., turėjusiam 70 proc. bendrovės akcijų, 1996 metais paskirta ilgalaikė kardomoji priemonė - suėmimas. Formaliai tai galima buvo padaryti, bet ar iš esmės tai buvo pagrįsta ir visapusiškai teisinga? Iš toliau pateikiamų faktų atrodo, kad ne.

V.J. buvo kaltinamas neva padaręs daugelį nusikalstamų veikų, tačiau dauguma nusikalstamų veikų nebuvo padaryta, o už kai kurias veikas teismo dalinio sudėjimo būdu jam paskirta bausmė buvo tokia, kad kardomajame kalinime išbūtas laikas buvo įskaitytas į bausmės atlikimo laiką. Taigi realiai atlikti bausmę teismas jam neskyrė. Vadinasi, veikos buvo mažareikšmės. Civilinio ieškinio prieš jį nepatenkino. Šiuo metu V.J. dar tebetęsia teismines peripetijas Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Kaip minėjome, piliečiui V.J. buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Be to, buvo suvaržytos jo teisės, areštuotas turtas ir jis negalėjo dalyvauti nei gamybinėje, nei komercinėje gamyklos veikloje. Netekusi tarybos pirmininko ir pagrindinio akcininko, klestėjusi gamykla nuskurdo ir galiausiai bankrutavo.

Taigi, ir peršasi abejonė, ar šiuo atveju buvo būtina paskirti griežčiausią kardomosios priemonės rūšį - suėmimą?

Prokuratūra, remiantis tuo metu galiojusio baudžiamojo proceso kodekso 17 str. 2 d., privalėjo užtikrinti kaltinamajam jo asmeninių bei turtinių teisių apsaugą, tačiau šios savo pareigos tinkamai neatliko. Pareigūnams, paskyrusiems griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą, bei institucijoms, nagrinėjusioms bylą, buvo žinoma, kad apribojus V.J. teisę dalyvauti AB "Litoda" veikloje (V.J. turėjo 70 proc. bendrovės akcijų) bendrovė negalėjo priimti teisėtų sprendimų ir tinkamai vykdyti veiklos. Pareigūnai taip pat žinojo, kad V.J. vadovavo įmonės komercinei veiklai ir aktyviai joje dalyvavo - jis asmeniškai surado Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje ilgalaikę rinką įmonės produkcijai, turėjo asmeninių kontaktų su komercinių įmonių vadovybe, jos pasitikėjo juo.

Užsienio komerciniai partneriai, pajutę, kad nesant V.J. įmonės administracija negali tinkamai vadovauti jos komercinei veiklai, nebesugeba užtikrinti sutarčių vykdymo, viena po kitos nutraukė ilgalaikes komercines sutartis su bendrove. Štai kaip nyko AB "Litoda". Prieš prasidedant minėtiems įvykiams bendrovės įstatinis kapitalas buvo 17,2 mln. litų. 1996 metais, dar vadovaujant V.J., bendrovė pagamino 2393 tūkst. kv. m dirbtinių odų, parduota produkcijos už 19 000 000 litų, įmonės apyvarta sudarė 21 500 000 litų ir ji gavo 2 190 000 litų grynojo pelno. Įmonė klestėjo. Tačiau 1997 metais, kai buvo visiškai suvaržytos V.J. teisės, bendrovė pagamino tik 1630 tūkst. kv. m dirbtinių odų, patyrė net 1 965 000 litų nuostolių ir toliau nyko, o galiausiai bankrutavo, atnešdama didžiulius nuostolius vietoj anksčiau buvusio milžiniško pelno.

Dėl visų nurodytų veiksnių, kuriems pradžią davė pareigūnai, paskyrę V.J. suėmimą (neadekvačią pasekmėms priemonę), AB "Litoda" sunyko, bankrutavo, todėl atsirado didelė žala valstybei, savivaldybei, visuomenės subjektams ir kartu AB "Litoda" akcininkams bei dirbantiesiems buvo padaryta neturtinė žala. Plungės darbo birža turėjo mokėti bedarbio pašalpas iš darbo atleistiems AB "Litoda" darbuotojams, buvę bendrovės darbuotojai ir akcininkai neteko darbo bei darbinių pajamų, visuomeninė sporto organizacija "Olimpas" neteko milijoninės finansinės paramos. Taip ir buvo pažeistas viešasis (visuomenės) interesas.

Kas apgins visuomenės interesus?

Minėtu atveju viešojo intereso pažeidėja - prokuratūra (ir iš dalies teismas, per ilgai nagrinėjęs bylą). Tačiau teismo procese prokuratūra negali tuo pat metu būti ir ieškovu, ir atsakovu, o kitos institucijos nėra įgaliotos šioje situacijoje reikšti ieškinio dėl pažeisto visuomenės intereso. Verta atkreipti dėmesį, kad atskiri subjektai galėjo reikšti individualias pretenzijas - savivaldybė, sporto organizacija "Olimpas" ir AB "Litoda" darbuotojai galėjo reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl prokuratūros veiksmų - tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Nesuprantama, ar dėl abejingumo, kompetencijos stokos, ar įstatymų nežinojimo padaryta žala taip ir liko neatlyginta.

Vis dėlto mėginimų aptartoje situacijoje ginti viešąjį interesą buvo. Buvę bankrutavusios įmonės AB "Litoda" darbuotojai A.G. ir Z.M., pareikšdami "grupės ieškinį", kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ir prašė apginti viešąjį interesą. Pareiškėjai ieškinyje nurodė, kad V.J. baudžiamojoje byloje netinkamai V.J. taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neadekvačios (ar buvo būtinas suėmimas, juk yra kitų kardomųjų priemonių, tokių kaip užstatas, namų areštas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir kt.) atsiradusioms pasekmėms - gausiai grupei minėtų asmenų atsidaro didžiuliai nuostoliai, todėl buvo pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad teismui patenkinus "grupės ieškinio" reikalavimus apginti viešąjį interesą visi asmenys, gal dešimtys ar šimtai jų, kuriems dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų yra atsiradusi žala dėl AB "Litoda" žlugimo, ateityje galės kreiptis į teismą dėl jiems atsiradusios konkrečios žalos atlyginimo, tame tarpe neturtinės žalos, iš kaltų institucijų, pasinaudodami Teismo sprendimo prejudicine galia ir teismo sprendime nustatytais prejudiciniais faktais (CPK 182 str. 2 d.).

Klaipėdos apygardos teismas nutartimi atsisakė priimti asmenų "grupės ieškinį" viešajam interesui ginti, motyvuodamas tuo, jog nėra įstatymo, kuris numatytų, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų būtų galima reikšti grupės ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 metų birželio 2 dienos nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti kaip individualių pareiškėjų ieškinio dalį dėl žalos, padarytos pareigūnų ir teismo veiksmais, kuri šiems asmenims atsirado kaip AB "Litoda" darbuotojams, ir perduoti šios ieškinio dalies priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taigi ir apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti "grupės ieškinį", motyvuodamas tuo, kad "teisė reikšti grupės ieškinį, kuri deklaruota CPK 49 straipsnio 5 dalyje, negali būti realizuota, kadangi tokio ieškinio įgyvendinimo mechanizmas nėra reglamentuotas teisės aktuose. Taigi dėl nurodytų objektyvių priežasčių Lietuvos teismų praktikoje įgyvendinti "grupės ieškinio" instituto šiuo metu apskritai neįmanoma. O gaila, nes dėl to nukenčia ne kas kitas, o visuomenė - jos viešasis interesas.

Dabartis ir perspektyvos

Pateikta situacija atspindi liūdną mūsų valstybės teisinę tikrovę - dėl įstatymo leidėjo aplaidumo, o gal ir per žemos valdininkų kvalifikacijos, Lietuvoje visuomenei iki šiol yra užkirstas kelias savarankiškai ginti viešąjį interesą, kad ir koks akivaizdus būtų pažeidimas. Įvairios visuomenės grupės yra arčiausiai prie jos nariams ir institucijoms padarytos žalos ištakų, tačiau tinkamai jos savo interesų apginti negali. Tokiu teisiniu reglamentavimu didžioji visuomenės dalis yra eliminuota iš kovos už savo, o kartu ir visos visuomenės gerovę. Belieka tik spėlioti, kodėl mūsų demokratinėje teisinėje valstybėje taip atsainiai žiūrima į šią problemą? Gal kam nors tokia situacija naudinga?

Paminėta, jog bandymų visuomenės teisę ginti viešąjį interesą iš deklaratyvios paversti realia buvo. Seime 2005 metais sudaryta darbo grupė, vadovaujama tuomečio Seimo pirmininko A.Paulausko, kuri 2007 metais pateikė Seimui svarstyti Lietuvos Respublikos viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo projektą. Tačiau įvairios institucijos, tarp kurių paminėtinos Vyriausybė, Teisingumo ministerija, Prokuratūra, Mykolo Romerio universitetas, jį sukritikavo ir iki šiol dėl nesuprantamų priežasčių įstatymas nėra priimtas. Visuomenės konstitucinė teisė ginti savo pažeistus interesus iki šių dienų liko neužtikrinta.

Labai norėtųsi, kad Lietuva pasektų tokių demokratinių valstybių kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Austrija, Vokietija pavyzdžiu, kuriose grupės ieškinys plačiai ir sėkmingai taikomas, ir kuo skubiau priimtų įstatymą, leidžiantį visuomenei pasinaudoti jai suteikta, bet jau ilgą laiką nerealizuojama konstitucine teise. Kad ir kaip būtų sudėtinga reglamentuoti viešąjį interesą dėl šio klausimo abstraktumo ir nevienareikšmiškumo, geriau turėti "skylėtą" (nors tai nėra gerai) įstatymą ir palikti jį "lopyti - taisyti" teismų praktikai, nei išvis jo neturėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"