TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

KAS ŽINO, DĖL KO...

2008 06 30 0:00

...tas gali išgyventi bet ką. Tokia pasaulyje garsėjančio Viktoro Franklio "Logoterapijos" esmė. Ją patvirtintų dažnas bolševikinę tremtį ir lagerius iškentęs lietuvis.

Stebėjausi, kad oratoriai, kalbėję Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimuose, neprisiminė prasmingo gyvenimo džiaugsmo, kurį jutome būdami vilties turtingi ubagai. To nepaprasto mus vienijančio džiaugsmo nenuslopino nei Kremliaus mums paskelbta blokada, nei kruvini Sausio 13-osios įvykiai, nei šiurpios Medininkų aukos. Mes žinojome DĖL KO visa tai. Taurus tikslas atkurti laisvą Lietuvos valstybę leido mums šviesiais veidais išgyventi bet ką.

Prisimenu, kaip vėlų kovo 28-osios vakarą 1990 metais, kai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų artėjo ilga sovietų armijos tankų vilkstinė, mes ir toliau posėdžiavom - neišlakstėm, tik skambinom namiškiams manydami, kad galime negrįžti. Gal ne visada prasmingai gyvenę čia pasitiksime prasmingą savo žūtį.

Net pačiam dabar drovu ir keista... Kas mes tada buvom - laimingi ir naivūs kaip vaikai ar brandūs piliečiai, prilygstantys tiems, kurie iki mūsų aukojosi dėl savo tėvynės? Tai kodėl tie mūsų jausmai taip nublanko? Todėl, kad jau daugelis tapom turtingi nusivylimų? Matom, kaip tarpsta cinizmas, kaip įsigali nebeįveikiama pinigo valdžia, kaip atpigo vertybės, kurios anuomet įprasmino mūsų pabudimą.

Kadaise buvau pasiūlęs trumpą, aiškų, visiems suprantamą Sąjūdžio šūkį: "Atgimusiai Lietuvai - nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai - demokratiją, demokratinei Lietuvai - žmonišką gyvenimą". Dabar jau tapo nebeaišku, nei kas toji demokratija, nei kas tas žmoniškumas. Visos septynios didžiosios nuodėmės kaip žiurkės graužia abi sąvokas. Lietuviai tirpsta kaip cukraus gabalėlis globalinėj baloj, Vakarų saldiklis tampa ne ką geresnis už Rytų "čemeryčias". Blėsta viltis iš esmės ką nors pakeisti išrinkus naują Seimą ar prezidentą. Ateinančio rudens maskaradui jau pradėjo rengtis, matuotis Užgavėnių kaukes daugiau kaip trisdešimt rungtyniaujančių partijų - senųjų, bjauriai "apsitapšnojusių", Uspaskicho, Prunskienės, Paulausko milijonierių, žadančių užjausti vargstančią liaudį. Ir naujųjų, laikančių špygą kišenėje, kurios vėliau prireiks valdžios rakteliams ir pinigams. Deja, po tokio karnavalo prasideda septynių savaičių pasninkas. Tačiau Velykų ir vėl galime nesulaukti.

Tokį Lietuvos stabilumą garantuoja politikus ir žurnalistus perkantys oligarchai, 200 tūkst. biurokratų armija, aptarnaujanti žadėtąjį "vieną langelį", padorumo nuo melo nebeskirianti mano tauta, kartais galbūt prarandanti viltį ir teisybės ieškanti po kamščiu.

Prisipažinsiu - anksčiau buvau didesnis optimistas. Mane privertė suklusti, nustebti ir galiausiai pasipiktinti žiniasklaida, kai išgirdau ir perskaičiau, ką rašo ir kalba kai kurie mums pažįstami(?) apžvalgininkai, politikai ir žurnalistai apie pulkininko Vytauto Pociūno žūtį. Kaip šie žmonės nėrėsi iš kailio gindami melagį ir sukčių KGB atsarginį, užėmusį VSD vadovo postą. Kaip buvo juodinamas jau žuvęs patriotas, kaip iki šiol triumfuoja atviras cinizmas ir klesti demagogija. Ar pastebėjot, supratot? Ar pritarėt jiems? Man vis dar norisi perspėti tautiečius: atsargiai - čia "Lietuvos rytas"! Įsižiūrėkit, kaip išsidirbinėja A.Siaurusevičius! Už ką Seime balsuoja Dzūkijos deputatas G.Jakavonis. Kaip Lietuvos energija kišama po "Leo" uodega ir kaip mes arba mūsų vaikai daromi jo skolininkais!

Gana, sakau sau, gana. Tau jau nedaug liko. Gal nepasitenkinimas, kurį daugelis jaučia, yra neišvengiamas, būtinas, jeigu mes norim judėti į priekį.

Tačiau ką daryti, kai tavo laisvoj ir demokratinėj tėvynėj vedliai yra apspjaudomi, jiems užčiaupiamos burnos, kai teisingumo nesulaukę "dėdėpistai" ima teisti kitus?

Kadaise kalbėjom apie apskričių naikinimą, apie regionuose išrinktą žmonių valdžią. Jeigu mes iš tiesų siekiame demokratijos, Lietuvos valdžia turėtų "nusileisti ant žemės", kad ji pati būtų iš tos žemės išaugusi, kad jai iš tiesų rūpėtų kaimų ir miestelių gyvenimas, o ne tai, kaip ir kurioj apskrityje suformuoti savosios partijos biurokratų komandą, mieste - įkurdinti saviškį merą, kaime - seniūną, ir viskam vadovauti "iš viršaus".

Labai norėčiau būti optimistas, bet negaliu meluoti nei sau, nei kitiems. Lietuvos laukia sunkesni metai, kuriems išgyventi prireiks daugiau atjautos ir nuoširdumo. Vargu ar viso to suteiks koks nors televizijos pliuškis ar Paleckių palikuonis, įkūręs savo partiją. Kad ir kas nutiktų, mums svarbu neprarasti pilietiškos sąmonės, širdimi ir protu pajusti DĖL KO mes kenčiame ir bręstame. Jau dabar mąstykime, rinkimės, būkime atidūs, neleiskime, kad rudenį į valdžią sugrįžę seni žinomi sukčiai arba laimėję nauji demagogai vėliau galėtų ciniškai teisintis: kokia tauta, tokie ir mes. Dažniausiai būna priešingai: kokią valdžią išsirenkam, toks tampa ir mūsų gyvenimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"