TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Katalikai ir politika moralinio reliatyvizmo spąstuose

2016 04 04 14:00

Visuomenė pratinama tvirtai tikėti, jog kiekvienas gali pats nusistatyti, kas yra gera ir bloga. Bet kokios pretenzijos suvokti objektyvią moralę tokiu atveju yra pasmerktos žlugti.

Paradoksalu, tačiau šiuolaikinėje reliatyvizmo epochoje esama principų, į kuriuos kėsintis ar jais abejoti reiškia akiplėšišką individo laisvės neigimą. Vienas tokių principų yra pats moralinis reliatyvizmas. Kaip teigė profesorius Alvydas Jokubaitis, svarbiausias dalykas šiandien – „sutarti, kad būtinas nesutarimas“ .

Iš tiesų toks požiūris – palyginti nesenas moderno išradimas, kurio pamatus paklojo XVI a. protestantiškoji revoliucija. Todėl tvirtinimas, jog moralės subjektyvumas yra absoliutus ir neginčijamas, yra ne tik logiškai prieštaringas, bet ir neigiantis pamatines klasikinės (antikinės bei krikščioniškosios) filosofijos nuostatas, suformavusias Vakarų civilizacijos tapatumą.

Trumpam atsigręžkime į Vakarų minties istoriją. Klasikiniai mąstytojai politiką laikė etikos tąsa. Viešasis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be fundamentalių moralės dėsnių pagrindimo. Kartu suvokta, jog iš tiesų dorybingi (kaip, beje, ir ydingi) žmonės visuomenėje sudaro mažumą, o didžioji jos dalis yra piliečiai, kurių elgesys priklauso nuo aplinkybių.

Tačiau tokia piliečių klasifikacija anaiptol nebuvo deterministinė: priešingai, manyta, jog tinkama etinė praktika gali padėti išsiugdyti dorybes kaip stabilų polinkį gėriui, pripažįstant, jog tai – ilgas ir sunkus procesas. Moralinį autoritetą čia įkūnijo tobulas filosofas, maksimaliai realizavęs protingąjį ir pažabojęs aistringąjį bei geismingąjį sielos pradus.

Krikščioniškoje filosofijoje šis elgesio etalonas buvo pakeistas šventojo įvaizdžiu, bylojančiu apie arčiausią priartėjimą prie Kristaus idealo bei nuoseklų ir sąžiningą vadovavimąsi objektyvią moralės tiesą atskleidžiančiu Bažnyčios mokymu.

XVI amžiuje pradėjo formuotis moderno politinis mąstymas, grindžiamas humanistine filosofija bei jau minėta protestantiškąja revoliucija. Pastaroji įtvirtino nuostatą, kad žmogaus blogumo priežastis yra ne tik kūnas, bet ir jo sugadintas, moralinį pagrindą kaip vieną savo galių praradęs protas. Paneigus esant objektyvią žmogaus prigimtį buvo išrastas savybių neturintis individas.

Užuot turįs realizuoti savo prigimtį, individas tampa tuo, kuo pats save padaro, ir tokia kūryba politinėje teorijoje pamažu buvo įtvirtinta kaip kertinė laisvės principo nuostata.

Mokant tiek istorijos, nesunku suprasti, jog šiandien plačiai paplitusi moralinio reliatyvizmo idėja remiasi protestantiškojo sąjūdžio įkvėpta moderno politine mintimi. Šiandien šis radikalus pokytis turi didžiausių pasekmių katalikams.

Visur Vakaruose vyraujantis reliatyvizmas tiesiogiai prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, teigiančiam, jog demokratiniam gyvenimui reikalingi nekintantys moraliniai pamatai, kurie dėl savo prigimties bei savo kaip socialinio gyvenimo pagrindo vaidmens negali būti derybų objektas .

Esminiai katalikiško mokymo principai, kuriuos paprastai siekiama apginti įstatymais, pirmiausiai, žinoma, yra aborto ir eutanazijos draudimas, išreiškiantis siekį įtvirtinti visavertį kiekvieno asmens gyvenimo nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Kitas ne mažiau svarbus katalikų įsipareigojimas politiniame gyvenime – stengtis užtikrinti prigimtinės šeimos, pagrįstos dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka, apsaugą bei skatinimą . Nuoseklūs katalikai, jų organizacijos ir pati Bažnyčia šiandien dažniausiai turi pareigą veltis į politinius debatus būtent šiais klausimais.

Tačiau būtent šių nuostatų, o ypač – prigimtinės šeimos sampratos liberalizavimas skiria autentišką katalikų tikėjimą išpažįstančius asmenis nuo vadinamųjų neokatalikų, pasižyminčių selektyviu Bažnyčios mokymo laikymusi bei jam prieštaraujančių liberalizmo principų gynimu.

Neokatalikai taip pat neretai skelbia, jog kiekvieno žmogaus laisvė nusistatyti asmenines gero ir blogo elgesio gaires yra būtina demokratijos sąlyga. Tai itin problemiškas požiūris, nes jei taip, Bažnyčios mokymas tampa visiškai nesuderinamas su pačia demokratija.

Vienas geriausių tokio mąstymo pavyzdžių Lietuvoje yra „Naujojo Židinio – Aidų“ (NŽ-A) žurnale ir, regis, redakcijoje vyraujanti pozicija Katalikų Bažnyčios mokymo klausimais. Šių metų pradžioje portale 15min.lt pasirodžiusiame Bernardo Gailiaus straipsnyje „Už Respubliką ir senąsias mūsų laisves“ išdėstyta nuomonė, jog siekis įstatymiškai įtvirtinti prigimtinės šeimos sampratą yra tikrų tikriausias nesusipratimas, mat teisiškai laiduoti Katalikų Bažnyčios mokymo nuostatų neįmanoma tiesiog dėl pačios „piliečių įvairovės“. Kitaip tariant, minėtas tikslas esą tėra nevykusi valdžios siekiančių demagogų viešųjų ryšių akcija, griaunanti pamatinius Lietuvos Respublikos idealus .

Autentišką katalikų tikėjimą išpažįstančiam asmeniui privalu žinoti, jog moralinio reliatyvizmo principas nepainiotinas su politinio pliuralizmo nuostata.

Konkrečių politinių sprendimų įgyvendinimas bei aplinkybių įvairovė neišvengiamai gimdo įsitikinimų laikinųjų dalykų srityje skirtumus. Vadinasi, nuomonių skirtumas grynai politiniais klausimais, tokiais kaip, pavyzdžiui, kokia yra geriausia valstybės forma, ir Katalikų Bažnyčios yra visiškai leistinas . Tačiau nepaisant natūralios požiūrių įvairovės, jie visi privalo remtis Katalikų Bažnyčios mokymo deklaruojamu etiniu pagrindu, išreiškiančiu prigimtinę dorovės ir žmogiškojo gėrio sampratą. Tik tuo tikėdamas esi nuoseklus katalikas.

Moralinis reliatyvizmas apskritai yra neįgyvendinamas demokratiškais pagrindais tvarkomoje valstybėje. Demosas, kaip vieninga politinė bendruomenė (tauta), remiasi bendrojo gėrio idėja. Bendrasis gėris suteikia moralinius įsipareigojimus jo siekiančiai ir jį pripažįstančiai politinei tautai. Apskritai, pati demokratijos idėja reikalauja tam tikro kolektyvinio subjekto, turinčio istorinę atmintį ir kultūrinį tapatumą su konkrečiu etiniu pagrindu. Tuo tarpu reliatyvizmas grindžiamas įsitikinimu, kad jokia bendra moralė iš principo negalima, todėl individas turi neatimamą teisę apsibrėžti gėrio ir blogio suvokimą taip, kaip nori pats.

Būtent apie tai kalbėjo B. Gailius, teigdamas, jog valdžia neturėtų siekti „įstatymais apibrėžti gero ir teisingo gyvenimo“ , nors tiek antikos, tiek krikščioniškoji politinė filosofija remiasi nuostata, kad įstatymai yra svarbiausias gėrio įrankis, kuriais žmonės nukreipiami į dorybingą gyvenimą.

Vadinasi, toks liberalių principų propagavimas yra nesuderinamas ne tik su krikščioniškosios demokratijos, bet ir apskritai su demokratijos principais. Pastarosios uždavinys yra vienyti, plėsti ir kurti žmonių bendrumą. Tai neišvengiamai kertasi su liberalų akcentuojama kraštutinio individualizmo idėja .

Mūsų dienų katalikai priversti rinktis tarp Bažnyčios mokymo apie objektyvią moralę ir moralinio reliatyvizmo. Rinktis pirmąjį ir būti nuosekliais katalikais yra kiekvieno laisvo apsisprendimo reikalas. Dėl to katalikai netaps demokratijos priešais. Reliatyvizmas jokiu būdu nėra būtina demokratijos sąlyga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"