TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaunas, 1972-ųjų gegužės 14-oji

2012 05 16 4:52

Laisvė, liepsna, deguonis...

Gegužės 14-oji, 1972 metai. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl - nežinia... Po kurio laiko pradeda aiškėti, kad jo motyvai - panašūs į Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai - laisvė, laisvė bet kuria kaina...

Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus, tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis - taip, nieko čia niekada nebus, pražudė save vaikinas veltui, nes mes tokie, va tokie, apspangę ir apkurtę duslioje tvankoje... Dar apžiūrėjau knygyno vitriną, bet akys nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų, ir išvažiavau į Vilnių.

Praėjo pora dienų, lygiai tokių pat beprasmių, ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus - Kaune kažkas vyksta, Kaunas verda... Nebeprisimenu, kaip ir kuo, bet atsidūriau Laisvės alėjos prieigose, minioje, nebeatpažįstamoje, įelektrintoje, niauriai žvalioje. Kelią užtvėrė milicininkų grandinė. Keista: norinčiųjų patekti į Laisvės alėją, arba kaip kauniečiai sako, į Laisvę - nestabdo, praleidžia. Kodėl neinate? - klausiu pirmo pasitaikiusio, o tas niūriai burbteli: - "Eik, pats pamatysi..." Ryžtuosi, einu - turiu viską pamatyti ir patirti pats, kaip tie airių žurnalistai, kurie Olsteryje lindo į patį pragarą, nes norėjo liudyti, patirti smurtą, būti smurto aukomis, o ne stebėtojais iš pašalies. 

Laisvė apytuštė, tik iš priekio atžygiuoja kareivių "rota". Pirmą kartą teko išvysti sovietinius kareivukus su šalmais ir ginklais, pilna ekipuote. Šiaip jie tais, jau nutolusiais nuo pokario metais, nebekėlė atgrasos, buvo greičiau komiški su savo nudryžusia "X?" ("chlopčato bumažnaja", nublukusio medvilninio audinio uniforma) ir klyvais kerziniais "čebatais". Bet dabar jie atrodė jau kitaip - šalmai slėpė veido bruožus, o atkišti, paruošti šūviams kalašnikovai buvo nepanašūs į žaislinius.

Dar nieko nepadarius ir neištarus - užteko, matyt, atžaraus žvilgsnio, pasijutau užlaužtomis rankomis vedamas į kiemelį prie miesto sodo. Tai buvo egzekucijų vieta: suimtieji, išrikiuoti į vieną "šerengą", visaip buvo provokuojami - patyčiomis, keiksmais, žeminimu, o parodžius protestą ar bent jo užuominą į darbą buvo paleidžiami savo darbo bananai, padaryti iš gabalais supjaustyto kabelio su sunkiu metaliniu įdaru - tokiu buvo galima ir kaukolę pralaužti.

Atsimenu, jų rankenos buvo kruopščiai apvyniotos izoliacija, kad neslystų smūgiuojant. Vienas toks atsirado prieš mane - žvilgsnių žaibai susidūrė kaip geležtės. Smogsiu atgal, kad ir kas būtų, - žybtelėjo smegenyse. Tai truko gal tik sekundės dalį. Nesmogė, atsitraukė, atitoko...

Dar prisimenu tokį Kauno gatvių Gavrošą - kokių trylikos metų paauglį, garbanotą, kaip ir jo prototipas, kuris kažkodėl čiulpė galbūt užgautą pirštą. Ko čia išsidarinėji, kas pirštui? - "Nusideginau..." Šito, liepsnos priminimo, užteko - užsimota buvo bananu, bet šalia stovintis tvirtas vaikinas užstojo: "Ko čia daužai vaikus, duok man..." Davė - tasai susmuko, bet nepargriuvo, atlaikė.

Toliau viskas skendėja rūke - tvankūs, tamsūs begaliniai ilgi KGB pastato koridoriai, prigrūsti areštuotųjų. "Stojatj, sienų neliesti... Ja tebe, litovskij ubliudok" - ir keiksmai, keiksmai, keiksmai... Prisimenu, kokį trejetą metų negalėdavau pakęsti žmonių su uniformų sagomis - jei toks atsisėsdavo šalia, pereidavau į kitą vietą.

*

O viskas klostėsi taip - valdžia darė viską, kad šitai įvyktų. Visų pirma, spaudoje pasirodė straipsnių, tiksliau, keletas eilučių su šlykščiomis užuominomis, kad Romas Kalanta yra psichikos ligonis. Jos buvo pasirašytos žinomų Lietuvos psichiatrų, šitaip visiems laikams įrašiusių save į "baudžiamosios psichiatrijos", šito grynai sovietinio išradimo, istoriją.

O laidotuvių dieną milicija porą valandų anksčiau, negu buvo paskelbta, atėmė iš artimųjų karstą ir, nepaisydama protestų, privertė laidoti, neprileisdama nieko prie kapo. Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą. Priekyje jos buvo daugiausia jauni žmonės, hipiuojantieji, Romo draugai ir bičiuliai, susikibę rankomis.

Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas "tvarinys" įžengė į Laisvės alėją. Šaukdami "Laisvę Lietuvai", jie vieningomis gretomis tarsi potvynio banga, viską nušluojanti, pasiekė miesto sodą, kuriame ir įvyko R.Kalantos aukos pašventinimo mitingas. "Stukačių" darytose nuotraukose matyti jauni gražūs įkvėpti veidai.

Tokie ir likę istorijai, istorijai miesto, vardu Kaunas, kuriame kiekvienas žmonių susibūrimas - susibūrimas žmonių, staiga pajutusių savo jėgą, pavirtusių iš minios į dvasinį kūną, tegul tai bus bokso ar kitos varžybos, nieko bendra su politika neturinčios - visada baigdavosi vienodai ir visada netikėtai - laisvę Lietuvai, laisvę Lietuvai!!!

O paskui buvo naktis, svaigi laisvės naktis. Prasivėrė dangūs, ir laisvės liepsnos liežuviai nors akimirkai, nors trumpam nudegino mūsų sielas. Taip XX amžiaus penktojo-šeštojo dešimtmečių karta įprasmino savo buvimą, savo ištikimybę Lietuvos istorijos tradicijai, kai kas dvidešimt-trisdešimt metų nenumaldoma seka kildavo sukilimai, maištai, sąjūdžiai.

Ir nors dauguma jų baigdavosi pralaimėjimu, bet tas, kuris įkvėpdavo laisvės, jos deguonies, jos liepsnos, tas visam gyvenimui žinojo (bet nemokėjo kitiems, to nepatyrusiems, papasakoti...), kas yra laisvė, kas yra liepsna ir kas yra tas deguonis, kuriuo ši liepsna gyva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"