TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Keli užsienio politikos iššūkiai

2010 12 28 0:00

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, Lietuvos diplomatinė tarnyba rūpinosi dėl savo likimo. Esą ar Lietuva tik pasyviai vykdys bendrą ES ir NATO politiką, ar ji turės atskirą užsienio politiką? Užsienio reikalų ministerija (URM) nutarė tapti regiono lydere ir vertybinės politikos puoselėtoja, nuogąstaudama, kad priešingu atveju Lietuva neturės savo politikos.

Diplomatai klydo, ir ne tik dėl to, kad Lietuvai iškėlė nepasiekiamų tikslų. Kasdien aiškėja, kad net atsisakius nepagrįstų pretenzijų Lietuvos užsienio politikos vadovams kyla iššūkių ir nelengvai sprendžiamų problemų. Iš dalies dėl to, kad Lietuvos siena yra ir NATO bei ES siena. Ir dėl to, kad dar nenusistovėjo ryšiai su kaimynais sąjungininkais.

Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, mėginusi sunormalinti santykius su Baltarusija. Nors pirmieji prezidentės Dalios Grybauskaitės žingsniai šia linkme sulaukė kritikos Lietuvoje, jai iš esmės pritarė ES. Ankstesnė lazdos politika buvo neveiksminga, tad nutarta pasiūlyti teigiamų paskatų. Maskvos ir Minsko santykiai smarkiai įsitempė, Aleksandras Lukašenka ieškojo paramos kitur, tad atrodė, jog pribrendo laikas pradėti dialogą su Baltarusija. Taip manė ne tik Lietuva ir ES, bet ir JAV, kuri pareiškė remianti branduolinės jėgainės statybą po to, kai susitarė su Minsku dėl branduolinių medžiagų išvežimo į Rusiją.

Kurį laiką buvo pagrindo optimizmui. Baltarusijos parlamentas pataisė rinkimų kodeksą, valdžia užsiregistravo kiekvieną kandidatą į prezidentus (jų būta 10), rinkimų kampanija buvo atviresnė ir laisvesnė negu anksčiau, opozicija galėjo kritikuoti valdžią. Kai kurie net tikėjosi, kad nebus klastojami rinkimų rezultatai, nes A.Lukašenka ir be to bus išrinktas per pirmąjį rinkimų ratą. Tačiau tikrovė buvo visiškai kita.

Griežtesnės linijos kritikai jaučiasi pateisinti. Rinkimai esą rodo, kad Lietuva ir ES buvo naivios ir save apgaudinėjo. Iš tiesų optimizmo būta per daug. Tačiau kokia dabar turėtų būti Lietuvos ir ES politika? Bus taikomos sankcijos. Gal kai kuriems aukštiems pareigūnams nebus leidžiama keliauti į ES valstybes, nebus skubama teikti ūkinės ir kitokios paramos. Vokietija pasakė, kad dabartinė Baltarusija nėra tinkama partnerė ES, kad šalies vadovai stumia ją į izoliaciją. Lietuva irgi turės rasti būdą pareikšti savo nepasitenkinimą.

Bet kad ir kokios būtų naujos sankcijos, Baltarusija neišnyks, Europos žemyne neatsivers milžiniška skylė. Baltarusija liks Lietuvos kaimynė ir Europos valstybė. Tad reikės su ja kalbėtis, derėtis, siekti modus vivendi, kelti reikalavimų, o po kiek laiko daryti ir nuolaidų. Juk ES niekada visiškai nenusigręžė nuo Balkanų kraštų, net Serbijos. JAV pradėjo dialogą su Kinija, kai ji dar buvo itin nuožmi diktatūra, ir jo nenutraukė net po 1989 metų žudynių Tiananmenio aikštėje, kur veikiausiai žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių. Kaip nuolat minima, bepigu kalbėtis su draugais, svarbu mokėti bendrauti su oponentais ir priešais.

Griežtos linijos šalininkai atlieka svarbų vaidmenį, primindami, kad reikia skeptiškai vertinti diktatorius, įtariai vertinti jų mėginimus įtikti, jiems be pagrindo nenuolaidžiauti. Bet griežta linija iš esmės yra neigimas, grindžiamas įsitikinimų, kad "blogiukai" visada tokie ir liks. Tai ne politika, bet antipolitika, kuri išimties atvejais naudinga, tačiau apskritai yra bergždžia. Kietos linijos šalininkai nebūtų pradėję derėtis su Kinija ar su Libijos Gaddafi, nebūtų pastebėję, kad Gorbačiovas yra kitoks SSSR vadovas negu jo pirmtakai. Rimta politika turi būti išradingesnė.

Įvykiai Baltarusijoje turės poveikį Lietuvai. Ir ne tik neigiamą. Sumažėjo tikimybė, kad Minskas ras užsienio investuotojų savo branduolinei jėgainei statyti. A.Lukašenka parodė, kad jis neprognozuojamas, o į tokio vadovo valdomą kraštą nebus skubama investuoti milijardų dolerių. Pagyvės D.Grybauskaitės kritikai. Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pastabą, esą pirmiausia turėtų būti aiški Lietuvos URM pozicija, suprantu kaip raginimą URM veikti labiau nepriklausomai, priešintis kai kurioms prezidentės iniciatyvoms. Bet ir geriausiomis aplinkybėmis sunku priešintis tvirtavalei prezidentūrai. O dabar sąlygos nėra optimalios, nes pastaruoju metu D.Grybauskaitė kelis kartus tvirtai parėmė valdančiosios koalicijos politiką. Koalicija nesulauktų tokios paramos, jei ji kaišiotų pagalius į prezidentės užsienio politiką.

Nors prieš ketverius metus nebuvo galima įsivaizduoti, kad santykiai su Lenkija bus įtempti, dabar sunku numatyti, kada jie pagerės. Lenkijos spaudimas didėja, net kai jis reiškiamas mandagiai. Prezidentas Bronislavas Komorowskis pasakė, kad Lenkija pasiryžusi remti Lietuvos saugumą, bet laukia drąsių sprendimų, "paprasčiausiai sąžiningai spręsdama tautinių mažumų problemas". Taigi duodama suprasti, jog lig šiol problemos buvo sprendžiamos nesąžiningai. Lietuva esą atsakinga už įtemptus santykius, nes neįvykdė ilgamečių Lietuvos prezidentų ir premjerų pažadų. Pasak B.Komorowskio, reikia kritiškai įvertinti, kaip įgyvendinama dvišalė tarpvalstybinė sutartis.

Kaip įprasta, užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis drožė iš peties. Atseit abiejų valstybių švietimo ministrai turėtų susitikti iki tol, kol Lietuvos Seimas priims sprendimus dėl lenkų tautinės mažumos švietimo. Toks reikalavimas-prašymas primena tarpukario laikotarpį, kai galingesnės valstybės nurodinėjo kaimynams, kaip jie turi elgtis su jų bendratautiečiais. Lietuvos lenkai turi kuo skųstis, bet tikrai ne dėl švietimo. Tad Lietuva teisingai pasielgė, nutardama neatsakyti į notą, kurioje, Lietuvos nuomone, svarstomos "neegzistuojančios problemos".

Kita vertus, Lietuva turi rodyti daugiau lankstumo dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo dviem kalbomis. Tiesiog nesuprantama, kaip Seimas galėjo balsuoti ir atmesti įstatymą dėl lenkų pavardžių rašymo, Vilniuje beviešint prezidentui Lechui Kaczynskiui. Tokie stulbinami akibrokštai yra nepateisinami. B.Komorowskis konkrečiai paminėjo šį atvejį, kuris, be abejo, įskaudino daugelį lenkų politikų ir prisidėjo prie "laukinės" Lietuvos įvaizdžio kūrimo. Negalima nusileisti ultimatyviems reikalavimams, bet reikia veiksmingai šalinti nereikalingus nesusipratimus.

Lietuvos diplomatinė tarnyba nesprendžia Lietuvos vidaus politikos klausimų, bet ji turi politikams paaiškinti galimų nutarimų pasekmes.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"