TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kelias į klestinčią Lietuvą prasideda nuo švietimo

2015 11 05 6:00

Lietuvoje dešimtmečius ir valstybė, ir verslas investavo į infrastruktūrą, kaip į pagrindinį augimo šaltinį. Po dešimtmečių infrastruktūros ir įrenginių bado atrodė, kad „kietosios investicijos“ padės įmonėms ir valstybei judėti į priekį. Ir reikia pripažinti, kad pakeisti fiziškai ir morališkai pasenusią sovietinių ar nepriklausomybės pradžios laikų techniką buvo nepaprastai svarbu. 

Tačiau gaila, kad kartu nebuvo skirtas pakankamai dėmesio ir investicijų į žmogiškąjį atsinaujinimą žiniomis ir gebėjimais. Todėl šiandien turime didelę problemą – trūksta žmonių, kurie dirbtų su tais įrengimais. Su kuo tik kalbėtum, pradedant Švenčionyse įsikūrusia įmone ir baigiant Lietuvos kariuomene, visur ta pati bėda – trūksta išsilavinusių žmonių.

Būtent šioje srityje Estijai pavyko mus aplenkti – prieš dešimt metų pradėtos ir nuosekliai tęstos investicijos į žmones leido sukurti darnią sistemą, kurioje žmonės, ekonomika ir vyriausybė yra pasirengę naujojo laikotarpio iššūkiams. Lietuvoje, deja, tuo pasidžiaugti negalime, o greičiau priešingai – grimztame gilyn nedarydami rimtų struktūrinių reformų ir vis labiau atsiliekame nuo kaimynių valstybių.

Tačiau iš esmės net nuoseklios diskusijos apie švietimą nesame turėję. Keletas vykdytų struktūrinių reformų trumpam sujudino sistemą, bet prielaidų strateginei kaitai nesukūrė. Ekspertai dažniausiai sutaria, kad švietimo sistema yra integrali, taigi negalima keisti vienos grandies – būtina peržvelgti viską nuo pradinio ugdymo iki persikvalifikavimo sistemos suaugusiesiems. Tačiau šiame straipsnyje apžvelgsiu vidurinio mokslo sistemą. Ji, deja, šiandien negeba suteikti tų žinių ir įgūdžių, kurių vertas kiekvienas Lietuvos pilietis.

Tarptautiniais tyrimais nustatyta, kad Lietuvos vaikų skaitymo supratimo (angl. reading comprehension) gebėjimai yra priešpaskutiniai Europoje. Pagal kitus rodiklius lygiai taip pat neturime kuo pasigirti. Užsienio ekspertai tikriausiai vienbalsiai pasakytų, kad pirmiausia geri pokyčiai prasidės nuo motyvuotų ir reikiamai kvalifikuotų mokytojų. Šiuo metu, deja, didelė dalis rengiamų būsimų mokytojų stokoja tiek XXI a. kompetencijų, tiek paprasčiausios motyvacijos bei pašaukimo. O esami mokytojai negauna tinkamų kvalifikacijos kėlimo galimybių, kad atnaujintų savo žinias ir gebėjimus tuo, ko negavo seniai baigtame universitete.

Mokytojų parengimas jau seniai apipintas daugiau anekdotais, o ne pagarba („neįstojau kitur, tad stosiu į pedagoginį“). Po aukštojo mokslo krepšelių įvedimo didžiulės Edukologijos universiteto bėdos išryškėjo dar labiau. Studentų sumažėjo dramatiškai, o kai kurios specialybės (fizikos, chemijos, informatikos) studentų nesurenka jau kelerius metus. Pedagogų parengimo kokybė jau seniai kritusi, o dabar pasiekė naujas žemumas – nesugebama pritraukti naujų dėstytojų, technologinė bazė atsilikusi.

Tad turėtume eiti Suomijos pramintu keliu ir leisti universitetams laisvai siūlyti pedagoginę kvalifikaciją bakalauro laipsnį jau įgijusiems žmonėms. Baigęs specialybę (fiziką, chemiją, biologiją, informatiką, istoriją ar pan.) pasirinktame universitete ir gavęs bakalauro diplomą absolventas turi galimybę sąmoningai apsispręsti, ar nori eiti į darbo rinką, ar toliau gilinti mokslines žinias, ar tapti mokytoju. Šiandien mokytoju nusprendęs tapti bakalauro diplomą turintis absolventas turi įgyti mokytojo kvalifikaciją ir net labai gerai mokydamasis dažnai turi už tai papildomai mokėti kaip už savarankiškas studijas. Siekdama, kad į mokyklas ateitų geriausi universitetų absolventai, valstybė turėtų juos skatinti ir tokias investicijas apsiimti sau. Taip į mokyklas ateitų gabūs, savo sritį išmanantys ir motyvuoti mokytojai. Kokybiškas švietimas prasideda nuo gerų ir pilietiškų mokytojų. Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojai galėtų būti rengiami pagal specialias programas profesinio rengimo centruose ar kolegijose.

Daugelis valstybių mokytojo profesiją pasirenkantiems žmonėms siūlo ankstyvosios pensijos programą. Taip yra pirmiausia dėl to, kad ne visi mokytojai gali ir nori nuolat atnaujinti žinias ir ugdymo kompetencijas. Antra, mokytojai – viena profesijų, kurios atstovai bėgant laikui skundžiasi jaučiantys „perdegimą“ – nuovargį nuo pasikartojančios veiklos. Tačiau mūsų šalies mokytojai bijo palikti mokyklą dėl nepakankamų socialinių garantijų bei dėl menkų persikvalifikavimo galimybių. Taip pat kaitą stabdo nesuinteresuota administracija bei nepakankamas atestavimas. Taigi įgyvendinę ankstyvosios pensijos programą ir pasiūlę adekvačias persikvalifikavimo galimybes išjudintume sustabarėjusią sistemą.

Šiandien sistemoje jau dirbantys mokytojai yra tie, kurie dar ilgą laiką sudarys mūsų švietimo sistemos stuburą, kol pagal naują sistemą parengti mokytojai neužims jų vietos. Mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą reikia reformuoti – turi būti aiškios valstybės remiamos programos. Tai gali būti emocinio intelekto, pilietiškumo, tiksliųjų mokslų integravimo į programą kursai, svarbiausia, kad tai prisidėtų prie tikro tobulėjimo, kurio reikia visai švietimo sistemai.

Modernios Vakarų pasaulio valstybės rengdamos gerus pedagogus jau seniai patiki jiems vis daugiau atsakomybės savarankiškai sudaryti ugdymo turinį. Tai reiškia, kad ne valstybė pirštu prikišamai mokytojui nurodo, ko ir kaip jis turi mokyti, bet pateikia gaires ir kryptį, o mokytojas pats sudaro jų turinį. Tada valstybė gali arba testuoti vaikus (tikrinti, ar jų mokytojas gerai išdėstė turinį), arba, kaip tai daroma Suomijoje, netestuoti vaikų, nes pasitikėjimas mokytojais nekelia jokių abejonių. Lietuvoje vis dar trūksta individualaus požiūrio į ugdymą: kiekvienas vaikas turi gauti tai, ko būtent jam labiausiai reikia.

Lietuvos žmonių žinios, gebėjimai, verslumas, kūrybingumas ir vertybės yra vieninteliai tvarūs mūsų ištekliai, kuriais remdamiesi ilgalaikėje perspektyvoje galime būti konkurencingi, gebantys plėtoti produktyvias, inovatyvias, žiniomis ir kūryba paremtas ekonomikos šakas. Todėl diskusija politinėje bendruomenėje apie tai, kaip švietimą turime paversti tikru valstybės prioritetu ir kokių praktinių žingsnių turime imtis, yra kaip niekad reikalinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"