TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kepto oto Nidoje šiemet neparagavau

2014 08 28 6:00

Dar diena kita ir besibūriuojantys gandrai, išskrisdami žiemoti į šiltuosius kraštus, ant sparnų išsineš ir paskutinius lietuviškos vasaros likučius. Į užmarštį nueina ir šiųmečių atostogų metas.

Šiemet, po beveik dešimties metų pertraukos, savo atostogas nusprendžiau praleisti čia pat, Lietuvoje, mūsų pajūryje. Gal dėl susiklosčiusių aplinkybių, o gal iš žurnalistinio smalsumo norėjosi sužinoti, kas pasikeitė Palangoje, Šventojoje per tą dešimtmetį, kol ten nebuvau.

Pakeliui dar nusprendžiau pasižvalgyti ir po panemunę. Kai prieš gerą dešimtmetį ja keliavau, liko gana slogių prisiminimų – ten ir intensyviausiu turistiniu sezonu muziejų durys sekmadieniais užrakintos, o išalkusieji turi verstis patys, kaip išmano. Deja, kelionė panemune ir šįkart labai jau priminė prieš dešimtmetį matytus vaizdus. Tiesa, iš alkio gurgiančiu pilvu nuo pat Kauno iki Jurbarko važiuoti neteko – jau yra kur pavalgyti ir atsigerti.

Tik dvasios peno pasisemti vis dar gana sudėtinga. Galima pasižvalgyti po apylinkes užlipus ant kovas su kryžiuočiais menančių piliakalnių, pasidairyti po lankytojams atviras Raudonės ir Panemunės pilis. Tačiau Klangiuose esantis rašytojo Petro Cvirkos memorialinis muziejus pasitiko užkabintais sodybos varteliais ir užrakintomis trobos durimis. Sekmadienį nedirbo ir nei manęs, nei kitų turistų nelaukė Veliuonos muziejus, Šilinėje atnaujinta žvejybos ekspozicija, Jurbarke įkurtas skulptoriaus Vinco Grybo memorialinis muziejus. Ir taip yra tomis dienomis, kai panemune vykstančių turistų srautai - didžiausi, o vietos valdininkai kiekviena proga akcentuoja būtent turizmui skiriantys prioritetą.

Turizmas prioritetine sritimi laikomas ir pajūryje. Juk kitaip nė negali būti. Kokia Palanga būtų be atvykėlių? Todėl turistų ir poilsiautojų labui sukurtos ištisos paslaugų sistemos, jiems pritraukti puoselėjamas ir pats miestas. Palanga prieš dešimtmetį ir dabar – jau sunkiai palyginama. Gatvės, alėjos, skverai tapo patrauklūs ir mėgėjams pasivaikščioti, ir pasisėdėti. Tik gaila, kad kol kas tvarkomas vien miesto centras, o toliau nuo jo – dar akivaizdus sovietmečio palikimas. Eidamas išklypusiu šaligatviu gali ne tik kojas išsinarinti, bet ir pargriuvęs sprandą nusisukti.

Iš išorės Palanga gražėja, tačiau į kurortą atvykstančių poilsiautojų mentalitetui tai didelės reikšmės neturi. Kitaip jie nelakstytų po Botanikos parką keturračiais dviračiais, nekeltų pavojaus pėstiesiems, ypač su vaikais, kai prie įvažiavimo puikuojasi tai daryti draudžiantis ženklas. Nesikeičia ir poilsiautojų įpročiai paplūdimyje. Nors daugelis yra girdėję, kad pliažai skirti tik žmonėms, juose greta šeimininkų ilsisi ir šunys. Išgertuvės ten irgi draudžiamos, tačiau jos vyksta kasdien, o padauginę poilsiautojai brenda į jūrą. Kalbėti apie draudimą paplūdimiuose rūkyti taip pat neverta, nes daugelis to nepaiso. Ir ne tik Palangoje, bet ir Šventojoje. Lygiai taip, kaip dviratininkai nepaiso draudimų važinėti garsiuoju pėsčiųjų tiltu į jūrą ar nuolat bangų skalaujama paplūdimio pakrante. Teko būti liudininku, kai neapdairus dviratininkas įsirėžė į pakrantėje braidančią merginą ir, netaręs nė menkiausio atsiprašymo žodelio, numynė savo keliais, laviruodamas tarp smėlio pilis statančių vaikų, pakrante vaikštinėjančių suaugusiųjų.

Dėmesio turistui ar poilsiautojui, bet kurio kito žmogaus reikmėms stokojama ir Klaipėdoje. Civilizuotoje šalyje būtų sunku įsivaizduoti kavinę, kad ir nedidelę, kurioje atėjusiesiems užkąsti nebūtų kur nusiplauti rankų. Tačiau tokia bandelėmis prekiaujanti kavinukė Klaipėdos senamiestyje – vis dar realybė.

Prisiminti visuotinio deficito laikus privertė ir gana keista situacija, į kurią patekome Kuršių nerijoje, vienoje lauko kavinių prie pat Nidos prieplaukos. Užsukus į ją tuoj po 14 valandos padavėjas mandagiai pasiūlė rinktis pietums tos dienos patiekalą – keptą otą. Sutikome jo paragauti. Kol laukėme užsakyto valgio, vėl atskubėjo padavėjas. Kavinės darbuotojas puolė atsiprašinėti, kad oto nebus, bet vietoj jo gausime keptų plekšnių. Gerai, nesipriešinome, tiks ir jos. Tačiau sulaukus patiekalų teko nemaloniai nustebti - padavėjas apgailestavo, jog tinkamo dydžio plekšnių visiems neužteko, todėl jis į vieną lėkštę sudėjo dvi žuvis, bet kur kas mažesnes. Džiaugėmės bent tuo, kad buvo patiektos ne strimelės.

Beliko tik liūdnai nusišypsoti ir mintimis sau pasakyti: lankydamiesi Kuršių nerijoje daugiau nė kojos į šią kavinę nebekelsime. O apskritai gal geriau būtų buvę gulėti kur nors paežerėje...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"