Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Keturgubi standartai kovoje su korupcija

 
2016 12 13 6:00

Praėjusią savaitę Lietuva, kaip ir kitos valstybės, prisiminė Tarptautinę kovos su korupcija dieną, minimą gruodžio 9-ąją. Nors tą dieną netrūko šiai progai skirtų renginių, vis dėlto šįkart aidėjo daug mažiau skambių valdžios ir teisėsaugos pareigūnų kalbų apie tai, kaip sėkmingai mūsų šalyje vykdoma ši kova. Ir neatsitiktinai.

Šiais metais užderėjo netikėtai daug politinės korupcijos bylų, kuriose minėtos ne tik paprastų ar vidutinio rango valdininkų, bet ir valstybės institucijų vadovų, Seimo, Vyriausybės narių pavardės. Atrodytų, reikia pasveikinti mūsų valstybės teisėsaugą, pagaliau nusprendusią imtis ir rimtų politinės korupcijos bylų ar baigti kai kurias įsisenėjusias, pavyzdžiui, vadinamąją Darbo partijos dvigubos buhalterijos bylą.

Tačiau neskubėkime džiaugtis. Daugeliu atvejų turime pripažinti, kad girdėjome tik daugiau teisėsaugos pareigūnų pareiškimų apie pareikštus įtarimus. O prokurorų elgesys Darbo partijos bylos pabaigoje apskritai kelia nuostabą. Bet apie viską iš eilės.

Pradėkime nuo socialdemokratų, jei įmanoma, į šalį atmesdami visas politines simpatijas ir antipatijas, kaip kalbėdami ir apie bet kurios kitos politinės partijos bylas. 2015 ir 2016 metų sandūroje skambėjo pareiškimų apie tai, kad Druskininkuose įsišaknijusi korupcija ir nepotizmas. Kaip pavyzdys minėta vandens parko bei šalia jo esančio viešbučio, kur lankosi galbūt nesusimokėdami už paslaugas ir įvairūs aukšti valdžios asmenys, istorija. Byla užsiėmė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokurorai, ji atiduota ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ( VTEK). Skelbta net apie 33 įtariamuosius. O kas toliau? Koks tos istorijos tęsinys? Ar jau nebėra problemų?

Paskui driokstelėjo vadinamasis Vijūnėlės skandalas. Ir vėl Druskininkuose. Tačiau šį kartą minėtas ne tik kurorto meras, bet ir keli Vyriausybės ministrai, keltas klausimas net dėl premjero atsakomybės. Viešojoje erdvėje, kaip ir dėl vandens parko istorijos, ne vieną mėnesį vėl buvo linksniuotos įtakingų socialdemokratų pavardės, prie jų pridedant dar ir „tvarkietį“ aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką.

Pati teisėsauga dėmesį bylai palaikė keletą mėnesių, o 2016 metų kovo pradžioje ją ėmė ir... nutraukė. Ji taip ir neįžvelgė neteisėto poveikio rengiant Vyriausybės nutarimą dėl kurortinių zonų panaikinimo, kur ir galėjo kyšoti Vijūnėles dvaro ausys. Prokurorai nutraukė bylą, tačiau iki šiol dorai taip nieko ir nepaaiškino.

Dar kartą socialdemokratus teisėsauga prisiminė rinkimų išvakarėse. Paskelbta žinia, kad Krašto apsaugos ministerija, kuriai vadovauja įtakingas partijos narys Juozas Olekas, iš kompanijos „Nota Bene“ nupirko „auksines šakutes“. Pastarasis aiškina, kad būtent jis viską išsiaiškino ir kreipėsi į prokurorus, prašydamas atsakyti į klausimus. Prokurorai tuomet lyg ir atsakė ministrui, kad nieko blogo šioje istorijoje neįžvelgė. Kai šį rudenį kilus skandalui J. Olekas vėl paprašė prokurorų papildomai viską išsiaiškinti, šie pažadėjo tai padaryti. Tačiau „auksinių šakučių“ istorija daužė socialdemokratus per rinkimų kampaniją. Rinkimai baigėsi. Ar bent jau dabar gausime atsakymą?

Visiškai kitaip teisėsauga elgėsi su liberalais. Į jų nagus pakliuvo pats partijos lyderis Eligijus Masiulis, bet jo klausimą galimoje kyšio istorijoje viešojoje erdvėje teisėsaugininkai pavoliojo vos keletą savaičių. Artėjant rinkimams viskas nutilo, todėl liberalai, kitaip nei socialdemokratai, galėjo džiaugtis tam tikra savo sėkme.

Ir štai, rinkimams pasibaigus, teisėsauga „prisiminė“, kad dar turi apklausti ne tik įtakingą liberalų partijos politiką Gintarą Steponavičių, bet ir visą liberalų frakciją. Jei tai būtų buvę padaryta rinkimų išvakarėse, liberalų būtų laukęs, matyt, labai liūdnas likimas.

Dar kitaip 2016 metais prokurorai pasielgė ilgai vilkintoje Darbo partijos byloje. Kai ji artėjo į pabaigą, patys prokurorai perkvalifikavo kaltinimus, nereikalaudami laisvės atėmimo bausmės. Šio pokyčio priežastis, matyt, geriausiai paaiškina faktas, kad prieš tai Viktoras Uspaskichas pareiškė pasitraukiantis iš pareigų, kurias perleido „kam reikia“. Teisinėje demokratinėje valstybėje toks veiksmas būtų tik vidaus politinio gyvenimo įvykis. Be atsako lieka klausimas, kodėl tai pakoregavo mūsų prokurorų elgesį.

Taigi trys partijos ir trys mūsų šalies teisėsaugos elgesio modeliai. Ką tai sako apie teisėsaugos nepriklausomumą kovojant su korupcija? O kovoje su kontrabanda?

Juk faktai byloja net ne apie dvejopus ar trejopus, o keturgubus teisėsaugos veiksmų standartus. Nemažai problemų kyla ir dėl to, kad teisėsauga (pirmiausia prokurorai) Lietuvoje, kai kalbame apie korupciją, yra tarsi šventos karvės. Jie turėtų kovoti su korupcija, bet kai kurie jų net gali būti ir tos korupcijos „stogai“. Štai keletas faktų, kuriuos galima rasti viešojoje erdvėje. Vilniaus prokuroro šeimoje palaikomi artimi santykiai su kontrabandos karaliaus aplinka, nors prokuroras lyg ir turi kovoti su to asmens galimais nusikaltimais. Ar tamsios reputacijos prokurorai nepajudinami? O Pagėgiuose pasieniečiai remontuoja tarnybinius automobilius buvusio kolegos, įsivėlusio į kontrabandą, automobilių servise. Kitų automobilių remonto dirbtuvių, matyt, aplink nėra?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"