TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kiek beliko mūsų sąžinės?

2015 04 15 6:00

Savaitė nuo Velykų iki Atvelykio - geras laikas apmąstymams apie tai, ko Lietuva neteko, ir apie tai, kas mūsų laukia.

Netektys - tai mūsų kultūros kūrėjai, savo kūriniais įnešę svarų indėlį į lietuvių literatūrą, istoriją, etnologiją, filosofiją, politiką. Trumpiau - į naujosios Lietuvos dvasinį, kultūrinį turinį bei (geo)politinę formą: Petras Dirgėla, Algirdas Patackas, Romualdas Ozolas... Palyginus juos su tais, kurie didžiais dedasi šiandien, nesunku pamatyti esminį skirtumą: išėjusieji nesiekė garbinimo, nesiekė postų ar pinigų. Jie troško tik vieno - supratimo. Bet ar buvo išgirsti, perskaityti, suprasti?

Ateitis ryškėja, bet, deja, neaiškėja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vidinėse (kartais išsiveržiančiose ir į viešąją erdvę) diskusijose apie būsimą naują (jauną?) partijos lyderį ir apie tai, ko partijai reikėtų atsisakyti, ko siekti. Gal atsikratyti senųjų, Sąjūdžio idėjų bagažo ir, vadeliojant jaunosios kartos konservatoriams, toliau žengti modernizavimosi keliu, kuris daug kam įtartinai panašus į partijos liberalizavimą(si)?

O laikas bėga, ir sekmadienis, kaip jam ir pridera, suteikė naują postūmį, naują posūkį mintims, pažėręs ir labai prasmingų faktų, ir komiškų pasakojimų apie neeilinę asmenybę - Izraelio valstybės lyderę, pirmąją ir vienintelę tuo laiku pasaulyje ministrę pirmininkę moterį Goldą Meir.

Tai buvo tikrai neeilinė asmenybė, kurios gyvenimo istorija gali padėti suprasti ir mūsų nesėkmes (at)kuriant Lietuvos valstybę, ir amžinybėn išėjusius Lietuvos vyrus, kurie iki mirties degė neblėstančia, pasiaukojama meile Lietuvai, ir politinių-partinių diskusijų, kuriose pro visus kampus kyšo noras pasiųsti „ant pečiaus“ senąją, Sąjūdžio gvardiją, nepadorumą.

Pasak Izraelio biografų, jei nebūtų buvę Goldos Meir, galėjo nebūti ir Izraelio valstybės. Tai buvo stipri, valinga moteris, kuri nuolat rizikavo savo sveikata, gyvybe dėl svajonės apie laisvą, nepriklausomą žydų naciją. Ji buvo svajotoja, kuri niekada neleido, kad nuolat ištinkančios kritinės situacijos sugriautų pasitikėjimą savimi, užgesintų entuziazmą ir neblėstančią svajonę apie laisvą žydų valstybę. Ji visada buvo pasirengusi paaukoti viską, kad įgyvendintų savo vaikystės svajonę - suvienyti visus žydus. Nepriteklių metai, gyvenimas nuolat rizikuojant gyvybe išugdė tvirtą, nepalaužiamą valią, kuri nuosekliai vedė ją ilgu keliu iki viršūnės. Ne be pagrindo jai priskiriama sentencija: „Pesimizmas - tai prabanga, kurios žydai negali sau leisti.“

Skelbiama, jog tarp 24 žmonių, pasirašiusių Izraelio nepriklausomybės deklaraciją, penkiasdešimtmetė G. Meir buvo vienintelė moteris. Pasak Izraelio istorikų, nauja žydų tauta gimė aidint susijaudinusios Goldos raudai ir Izraelio nacionaliniam himnui „Hatikvah“.

Ši deklaracija užbaigė 1887 metus trukusias be tėvynės likusių žydų klajones. Šiandien Goldą pavadintume Nepriklausomybės signatare, kaip vadiname tuos, kurie 1918 metais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą arba deklaraciją.

Nepriklausomybės aušroje, siekdama išvengti karo su arabais, G. Meir ryžosi susitikti su Jordanijos karaliumi Abdullah. Kai karalius pasiteiravo, kodėl ji taip nekantrauja siekdama Izraelio nepriklausomybės, sąmojinga moteris atsakė: „Aš nemanau, kad 2000 laukimo metų galima vadinti nekantravimu.“

Sulaukusi 70-ies ši ištverminga moteris pagaliau ėmė vadovauti tautai, kuriai sukurti ji paskyrė visą savo gyvenimą: 1969 metais G. Meir buvo vienbalsiai išrinkta ketvirtąja Izraelio valstybės vadove ir ėjo šias pareigas iki 1975 metų balandžio 10 dienos.

Kai jaunutė Golda atvyko į Palestiną 1921-aisiais, čia gyveno vos 80 tūkst. žydų, o kai ji atsistatydino iš premjero posto, Izraelyje jau gyveno 3 mln. žydų!

Kaip minėjau, G. Meir buvo ne tik įžvalgi ir išmintinga diplomatė, politikė, bet ir sąmojinga moteris.

Pasakojama, jog eidama premjero pareigas ji pamėgino įtikinti Henry Kissingerį, kad JAV vyriausybė savo užsienio politikos prioritetu laikytų Izraelį. H. Kissingeris laiške parašė: „Noriu Jus informuoti, jog aš pirmiausia - JAV pilietis, antra - valstybės sekretorius, ir tik trečia - žydas.“ Į tai G. Meir atsakė: „Mes Izraelyje skaitome iš dešinės į kairę“ (turimas galvoje rašymas ivrito rašmenimis - aut.).

Pamokomas ir toks jos aforizmas: „Mes neturime posakio „Aš manau“. Sakome taip: „Mes manome.“

Bet, ko gera, labiausiai įsidėmėtinas šis jos teiginys: „Žmogus, kuris pameta sąžinę, praranda viską.“

O mes ar daug dar turime sąžinės?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"