TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kiek kainuoja žmogaus orumas?

2013 12 14 6:00

Prieššventinis šurmulys, padabintas įvairiaspalviais blizgučiais, prasideda labai anksti. Tik ir girdėti: “Kalėdinės nuolaidos ir dovanos!” Prieš amerikietiškų žvangučių melodijos keliamą triukšmą nublanksta santūrūs žodžiai apie advento susikaupimą ir susilaikymą nuo pernelyg gausių vaišių bei linksmybių. 

Daugelis nusprendžia, kad pakaks ir vienos dienos atsisakyti mėsos, nes juk vakare teks sėsti prie “tradiciniais lietuviškais patiekalais” nukrauto stalo. Kabutės dėl to, kad ne tik vaikai, bet ir vyresnieji nebežino nei avižinio kisieliaus, nei tikrųjų prėskučių skonio. O tų iš prekybos centro, viskuo priskanintų, jau atsivalgėme - prie kavos...

Gruodis dar galėtų būti vadinamas akcijų ir aukojimo bei visų norinčiųjų pasirodyti gerais mėnesiu. Kalėdinių dovanų karavanai, šventiniai vaikų globos namų lankymai, maltiečių sriuba... Puošnūs dainininkai, susijaudinę renginių vedėjai primena ir ragina: "Aukokite, juk kiekvienas mūsų esame kam nors skolingas neįpiltą lėkštę sriubos.” Aukojame. Sėdėdami ant minkštos sofutės šiltame kambaryje, vis įsidėdami į burną kokį skanų kąsnelį... Malonu matyti ekrano apačioje didėjančią suaukotų pinigų sumą.

Kokie jausmai apima žvelgiant į televizijos kalbinamus garbingo amžiaus žmones, kuriems jaunimas su Maltos ordino ženkliukais atvežė sriubos? Vargas ir skurdas, prišauktas ilgų gyvenimo metų ir vienatvės, sunkių darbų suluošintos rankos ir sąnariai... Šaltis ne tik seniai tvirtą šeimininko ranką jautusiuose namuose ir vienatvės gelmė senose akyse... Ne visose. Yra ir tokių, kurie iš paskutiniųjų bando išlaikyti orumą. Kaip tas vyras, kurio etnografinėje sodyboje kadaise buvo filmuojami lietuviški filmai. “Gal yra tų, kuriems reikia labiau”, - sako jis, nors pats per dieną valgė tik pomidorų ir keletą saldainių.

Neklauskime, kodėl juos apgaubė vienatvė. Yra įvairiausių priežasčių: vienų vaikai ir anūkai užsienyje, bet ir ten, matyt, jų duonelė sprangi, kitaip gal pasidalytų su tėvais ir seneliais. Kitų artimuosius įtraukė ydų ar nevilties liūnas, ir jie patys gyvena ištiesę ranką. Ne laikas smerkti...

Tačiau gal jau atėjo laikas kalbėti apie tai, kad net labdaros akcijos brėžia keistą, bet akivaizdžią ribą, ženklinančią didelį nusivylimą ir skiriančią visuomenę į dvi dalis: tuos, kurie dalijasi, ir tuos, kurie ragina dalytis arba labiau linkę dalytis, kai tą veiksmą rodo televizija. Vis dėlto reklama. Kilniausi darbai daromi tyliai. Tačiau negalima atmesti ir kitokios išminties: “Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia.” Tegul, jei tik patrauks dalytis tuos, kurie nėra patyrę, ką reiškia neturėti kuo pamaitinti vaikų...

Sriubos lėkštė gali sušildyti ir trumpam pasotinti, bet ar gali išgelbėti? Ar gali kompensuoti?

Kyla nuodėminga mintis: o kur mūsų galingieji ir turtingieji? Kur mūsų valstybė? Kas joje negerai, jei neatsiranda kelių tūkstančių litų šeimai, auginančiai būsimus darbininkus ir piliečius? Kodėl jie palikti vieni akistatoje su beširdžiais bankais, neduodančiais paskolų tiems, kurie neturi gerai mokamo darbo, garantuojančio stabilias pajamas.

Stebint labdaros akcijas neapleidžia netikrumo ir nuoskaudos jausmas. Lietuva ne tik per viešas akcijas, bet ir per Europos Sąjungos fondus skiria milijonus, tarkime, Afrikos šalims remti. Tarsi patys tų milijonų turėtume begalę... O kaip ta varganoji Lietuva, palikta laukinio kapitalizmo dilgėlyne? Ar ji tik švenčių laikotarpiu nusipelno menko kitos dalies dėmesio? Labdaros akcijos turi garbingų globėjų, raginančių dalytis gerumu ir, be abejo, taip pelnančių sau reitingų bei rinkėjų palankumo balų. Tų pačių varguolių, dėkingų už proginę lėkštę sriubos. Tik ar kas nors padėkojo jiems už tai, kad padėjo išsaugoti valstybės ekonomikos stabilumą savo uždirbtų, bet sumažintų pensijų sąskaita?

Konstitucinis Teismas įpareigojo valstybę teisėjams ir tarnautojams sugrąžinti nuo 2009 metų sumažinto atlyginimo dalį. Nediskutuotina. Bus grąžinta. O kaip dėl pensijų? Kas beprisimena, jog atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės nariai kurį laiką buvo atsisakę atlyginimo, dirbo Lietuvos labui, o profesoriai rėmė nepasiturinčius studentus ne tik duonos rieke ar lėkšte sriubos... Teko kalbėtis su garbaus amžiaus mokytoja. Ji prisiminė Vytauto Didžiojo universiteto profesorių Praną Dovydaitį, kuris jai, studentei, nupirko paltą, kitai - batukus, kad nešaltų žiemą eidamos į paskaitas. Idealizmas, kaip ir daugelis nematerialių dalykų, vartotojų visuomenėje akivaizdžiai devalvuotas.

Ar kam įdomu, kiek kainuotų išsaugoti seno žmogaus orumą, kad per ilgus dešimtmečius nudirbus šimtus darbų jam nereikėtų prieš televizijos kameras dėkoti už lėkštę sriubos?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"