Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kiek reikia valdininkų?

 
2016 12 03 6:00

Kiek žmonių reikia valdžioje? Iškart pasakysiu savo radikalų atsakymą – idealus valdininkų skaičius būtų lygus 0. Lietuvoje valdininkų tikrai yra daugiau nei 0 – porą pažįstu ir pats. Tačiau tikslaus skaičiaus niekas nežino. 

Turbūt derėtų paaiškinti, kad teisiškai Lietuvoje valdininkų nėra jau du dešimtmečius. Žodis „valdininkas“ yra vertinys iš rusiškojo činovnik, vartoto dar caro laikais, tarpukariu ir keletą metų po 1990-ųjų. Teisiniu požiūriu tikslu sakyti, kad valdininkų Lietuvoje nėra, be to, viešojo administravimo sistemoje dirbančius žmones pagarbiau ir mandagiau vadinti tarnautojais. Bet dabar norėčiau kalbėti ne apie teisinį požiūrį.

Lietuvos viešojoje erdvėje tarnautojams apibūdinti dažniausiai vartojami trys terminai – tarnautojai, valdininkai ir biurokratai. Daugelio portalų aktualijų skiltyse paieškos laukelyje įvedę žodžius valdininkas arba biurokratas turėtumėte pastebėti, kad šios sąvokos vartojamos kiek skirtingai. Valdininkas – tai nusikaltėlis, vagis arba tiesiog kavą geriantis tinginys, o biurokratas – blogiau, tai kone psichopatas, jo elgesys – kankinti paprastus žmones, kurti jiems kliūtis ir viso to tikslas, atrodo, jausti malonumą žeminant kitus.

Akivaizdu, kad tokie apibūdinimai daugiau pasako ne apie valstybės tarnybą, o apie mūsų visuomenę, joje gyvuojančius stereotipus, apie tai, kaip dauguma mūsų piliečių apibrėžia savo santykį su viešąja valdžia. Būtų labai baisu gyventi šalyje, kur sprendimus dėl žmonių likimo priimtų vagys, psichai, arba vagiantys psichai. Džiaugiuosi, kad negyvenu tokioje šalyje, nes dauguma pažįstamų tarnautojų yra dori, darbštūs, atsakingi profesionalai, puikiai atliekantys savo darbą. Tačiau daugelis mūsų tautiečių gyvena toje baisiojoje šalyje. Ir šių žmonių nuomone, valdininkų ir biurokratų turi būti kuo mažiau.

Jei kalbėtume apie valdininkiją ir biurokratiją pagal tam tikrą požiūrį ir elgesį darbe, reikėtų pripažinti, kad dalies tarnautojų elgesys atitinka valdininko ar biurokrato archetipus. Tačiau jų yra mažuma. Dėl šios mažumos daugelis politikų ir apžvalgininkų, atstovaujančių visoms ideologijoms, spalvoms ir kryptims, nepaliaujamai lieja kritiką, esą tarnautojų (biurokratų, valdininkų) yra per daug. Jie daro didelę klaidą, kurią jau daug kartų yra darę kiti.

Pateiksiu pavyzdį. Jei parduotuvėje renkatės bandelę, ar jums svarbu, kiek kepėjų ją kepė, kiek krovėjų ją krovė, kiek kasininkų bus kasoje jums aptarnauti? Turbūt svarbiau, kad bandelė būtų skani ir nepasirodytų per brangi. Pasitikime, kad parduotuvės valdytojai samdys tiek darbuotojų, kiek išties jų reikia. Aišku, įtarus, kad parduotuvės valdytojai – psichopatai, bandelių pirkimas turbūt smuktų. Kai bandome rasti optimalų, idealų, efektyvų tarnautojų skaičių, kenkiame patys sau, nes sprendimo teisę atimame iš žmonių, kuriems mokamas atlyginimas, kad spręstų tokius klausimus. Būtų keista, jei prie bandelės kainos būtų prirašytas kepėjo, kroviko ir kasininko darbo krūvis tai bandelei patiekti, o žiniasklaida, rašydama apie maistą, vis akcentuotų, kad „teisinga“ bandelė yra ta, kurią kepa mažiau kepėjų.

Tyrimais įrodytas įdomus dalykas: kai politikai ir visuomenė užsižaidžia debatais apie tarnautojų skaičių, pražiopso kur kas svarbesnį dalyką – kainą. Tai vadinama tikslų perkėlimu (angl. goal displacement). Intuityviai atrodo, kad mažiau tarnautojų – mažiau valdžios išlaidų, bet realybėje taip nutinka ne visada. Jungtinėje Karalystėje apie tarnautojų skaičiaus mažinimą kalbama nuo 1980-ųjų, ir tiek konservatorių, tiek leiboristų valdžia jau pusketvirto dešimtmečio kovoja su „išvešėjusia tarnyba“. Ir jiems puikiai sekasi, ši nuo 1980 iki 2010 metų sumažėjo trečdaliu. Tačiau iškilo netikėta problema – per tą laiką valdymo išlaidos padidėjo 40 procentų.

Kas nutiko? Pirmiausia, kai kalbame apie etatų mažinimą, dažnai jis nebūna susijęs su atliekamų funkcijų peržiūra. Atleidus kurį nors tarnautoją, vis tiek reikia atlikti bent dalį jo darbo. Kitiems darbuotojams tenka didinti atlyginimus ir mokėti už viršvalandžius. Tai „suvalgo“ didžiąją dalį bet kokio taupymo. Tačiau dar įdomesnis dalykas yra tai, kad atleidus daug tarnautojų įstaigų vadovams tapo lengva įtikinti biudžeto planuotojus, esą jie patys nespėja ir negali padaryti viso reikalingo darbo, todėl jiems reikia kviestinės pagalbos. Taip pamažu atsiduriame viešųjų pirkimų šalyje. Čia valandiniai darbo įkainiai tipiškai daug didesni nei tarnautojų – juk viešuosiuose pirkimuose laimi „geriausi ekspertai“.

Taigi kol buvome įsitraukę į bandelių kepėjų skaičiavimą, nepastebėjome bandelės kainos didėjimo. Nuolat besikartojantys viešųjų pirkimų skandalai rodo, kad viešasis sektorius neturi vagių ir psichopatų monopolio, ir pats tarnautojų skaičius apie tai nieko nepasako.

Metas ir mums pradėti stebėti kainą. Finansų ministerija pateikia bet kam lengvai suprantamus grafikus apie viešojo sektoriaus išlaidų struktūrą. 2013 metų grafike buvo nurodyta, kad tarnautojų atlyginimai sudaro apie 3 proc. visų viešojo sektoriaus išlaidų – net verslininkai pavydėtų tokių skaičių. Deja, paskui šiuose grafikuose neliko tarnautojų atlyginimo grafos. Tad dabar norint pasakyti, kokią dalį viešojo sektoriaus išlaidų sudaro tarnautojų atlyginimai, prireiks detektyvo įgūdžių.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"