TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kiekvienas žmogus yra svarbus

2011 02 02 0:00

Praėjusią savaitę Statistikos departamentas paskelbė, kad 2010 metais iš Lietuvos emigravo rekordinis piliečių skaičius. Emigraciją galima vertinti įvairiai. Pavyzdžiui, ministras pirmininkas Andrius Kubilius ir visa Vyriausybė į tai žvelgia šaltakraujiškai, didesnės problemos nemato ir emigracijai neskiria daug dėmesio. Pristatydamas sėkmės trajektoriją "Lietuva 2030" A.Kubilius pažymėjo, kad Lietuva nebėra uždara teritorija, nebėra rezervatas lietuviams išlaikyti ir išsaugoti. Aš tikrai pavydžiu šaltakraujiškumo ministrui pirmininkui.

Beje, ar pastebėjome vieną dėmesio vertą dalyką: 2009-aisiais smarkiai kritus Lietuvos bendrajam vidaus produktui (BVP), krašto BVP vienam gyventojui tapo bemaž lygus atitinkamam Rusijos rodikliui. Iki tol Lietuva pagal šį rodiklį buvo atsiplėšus nuo gretimos valstybės. Rusijos BVP augimo prognozės šiuo metu yra geresnės. Žinoma, BVP lygis - dar ne viskas. Lietuva, lygiuodamasi į Europą, turi visas galimybes sukurti teisingesnę, labiau subalansuotą visuomenę, kuri nėra draskoma prieštaravimų. Tokia visiems žmonėms sava valstybė taptų tvirtu Lietuvos pranašumu. Ar tai supranta mūsų Seimas, Vyriausybė? Ar to tikslingai siekiama?

Dabar - apie kitą šios problemos aspektą. Kokių žmonių Lietuvai reikia? Valdžios atstovai ima ir prasitaria, kad nepatenkintieji iš Lietuvos gali tiesiog imti ir išvykti. "Lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau negu, sakykim, rusai. Jie nemoka lietuviškai. Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje, jie turėtų prie jos artėti, o ne tolti. Manau, kad tie, kurie nori kitaip, tegul važiuoja į Lenkiją - taigi laisvas judėjimas", - praėjusių metų spalį "Vilniaus dienai" pareiškė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas. Tai mano atminty mažiausiai trečias viešas aukštų valdžios pareigūnų raginimas daliai mūsų valstybės piliečių išvykti iš Lietuvos.

Nesvarbu, kad čia kalbama apie Lietuvos lenkus. Juk jie - Lietuvos piliečiai. Todėl ir Seimo nariai, visa valdžia privalo ieškoti išeičių, spręsti jų problemas. Pasiūlymas išvykti - tai neįgalumo požymis, kapituliacija. Taip eidami mes nežinia kur nueisime. Tenka girdėti: dalis nusikaltėlių išvyko iš Lietuvos, todėl mums tapo lengviau gyventi. Gėjai, žinoma, taip pat turi išvykti. Patartina emigruoti ir bedarbiams, kad tarnautojai galėtų pasigirti gerinantys nedarbo rodiklius. Nepatenkinti atlyginimais mokytojai turėtų išvykti skinti pomidorų. Iš tų, kurie priėmė kitos šalies pilietybę, skubiai turi būti atimama Lietuvos pilietybė.

Yra tam tikra tendencija mėginti supaprastinti kylančių problemų sprendimus - atseit problemų neliks, jei nebus jas keliančių žmonių. Tai trumparegiškas požiūris, nes Lietuvai svarbus kiekvienas žmogus, juolab šiuo metu, gyventojų skaičiui dramatiškai mažėjant. Lietuvos ateitis priklausys nuo to, kiek žmonių ir jų grupių atras joje savo vietą, kiek jų bus įtraukta į valstybės kūrimą.

Niekada nekaltinčiau lietuvių atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus, regėjusio tautinės valstybės viziją, besistengusio išgryninti lietuvybę. Jis svajojo ir elgėsi taip, kaip buvo įprasta tuo laikotarpiu. XX amžiaus pradžioje kelti tikslai buvo iš esmės pasiekti, tačiau tiesa ir tai, kad "gryninimas" vyko kai ką atribojant, kai ko atsisakant ir kai ką išstumiant. Tai pratęsė tautos ir valstybės nuolatinio traukimosi tendenciją, prasidėjusią dar viduramžiais. Šiuo metu, globalizacijos sąlygomis, vadovautis tokiomis nuostatomis būtų pražūtinga. Pažiūrėkime, kaip tiesiog akyse keičiasi Vakarų kraštų gyventojų sudėtis, kaip sparčiai ten kinta požiūriai, nuostatos, taisyklės. Mūsų regione globalizacija - ir jos konkretus aspektas Europos Sąjunga - skatina kitokius reiškinius, pavyzdžiui, emigraciją. Nebegalime išlikti tokie, kokie buvom, o jei nenorėsim keistis - pokyčiai mus tiesiog nušluos.

Galima pastebėti, kad uždarumo, atsiribojimo nuotaikos Lietuvoje sklinda iš priešingų pusių, ir netikėtai pradeda sutarti, rodos, nesuderinamų stovyklų atstovai.

Prisigėrusi cinizmo valdžios nomenklatūra suka žvilgsnį tik į tuos žmones, kurie, kaip įsivaizduojama, gali už juos balsuoti. Tų, kurie nėra potencialūs jų rinkėjai, galima be gailesčio atsisakyti.

Iš kitos pusės - tie, kurie puoselėja senąjį požiūrį, senąsias vertybes. Sakoma, kad Lietuva išliks, jei tų vertybių bei nuostatų neišsižadės. Kompromisai neįmanomi. Teko girdėti per radiją, kai Romualdas Ozolas kalbėjo, esą tegul Lietuvoje liks tik du milijonai žmonių, bet jie bus atsparūs Rytų, Šiaurės, Vakarų ir Pietų įtakai. Po pusmečio R.Ozolas jau kalbėjo, kad tegul Lietuvoje liks ir milijonas žmonių, bet Lietuva išliks. Tokia skaičių korekcija gal atsitiktinė, bet negaliu joje neįžvelgti realybės spaudimo. Nauja globalizacijos realybė nesuderinama su tam tikrais, tegul ir aukštais, vakarykštės dienos principais ir vertybėmis.

Abi srovės susilieja, atmesdamos galimybę turėti kitos valstybės pilietybę, klimpstama ir dėl pavardžių rašymo. Beje, Konstituciniam Teismui čia taip pat tenka savotiškas vaidmuo: būtent jis tarsi sujungia abiejų minėtų šalių pozicijas. Tačiau politikai turi ieškoti pažangos, nes galų gale jiems tenka didžiausia atsakomybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"