TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kieno valdžia, kas kaltas ir ką darkyti

2010 02 05 0:00

Regis, šiandien politika Lietuvoje - tik galios žaidimai ir galios žaidėjai. Ministrų portfeliai, vadovų kėdės, pareigūnų ir politikų galvos... Visi grumiasi, kapojasi, kertasi, bet tai - ne idėjų sankirtos, o banalus visų karas su visais.

Kris ar nekris generalinio prokuroro Algimanto Valantino galva? Atsistatydins Rolandas Paksas ar neatsistatydins? Atsistatydins Arvydas Pocius ar neatsistatydins? Atsistatydins Povilas Malakauskas ar neatsistatydins? Atsistatydins P.Malakausko įpėdinis ar... Kaip, dar nepaskyrė? Greičiau skirkit - laikas vanoti.

Mūsų demokratija - kaip šachmatų partija be karaliaus. Figūros aršiai kapojasi ir užsiima įtakingas pozicijas, pėstininkai svajoja apie karjerą e2 - e8, o karalių - nerasta. Bet vis tiek žaidžiame: ką darysi... Durnynas?

Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį dar gyvavo šiokia tokia nuojauta, kad politinį gyvenimą lemia valstybės piliečiai ir jų palaikomos politinės partijos. Vėliau ši mintis išblėso ir nugarmėjo į visuomenės pasitikėjimo dugną kartu su Seimu bei partijomis.

Prezidentas Valdas Adamkus išaiškino, kad partijos vadovaujasi "siaurais partiniais interesais". Prezidentas Rolandas Paksas išaiškino, kad dėl partijų tarpusavio rietenų esame panašūs į degraduojančią XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respubliką. Žodžiu, partijos - kaltos. Amen.

Antras nepriklausomybės dešimtmetis sukėlė įtarimų, kad Lietuvą valdo ne tik nuo tautos atitrūkusios, besiriejančios "siaurų interesų" partijos. Vis labiau ėmė aiškėti kiti - nekonstituciniai - politinės valios subjektai.

Pradėta daugiau ir viešiau kalbėti apie "oligarchiniais" netiksliai vadinamus didžiojo verslo ir įtakingos žiniasklaidos junginius. Kitaip tariant, apie pinigų valdžios ir nelabai laisvo žodžio politinę partnerystę.

Netrukus pratrūko vadinamasis "valstybininkų" skandalas. "Valstybininkų" galia kilo iš depolitizuotų - nepartinių - struktūrų: įvairių administravimo kabinetų, diplomatinės aplinkos, teisėtvarkos (teismų, specialiųjų tarnybų). Konvertavus ją į politinę įtaką ir vienijant pastangas su kitais dviem minėtais galios subjektais, ta įtaka gerokai padidėdavo.

Taigi: nuo rinkėjų atitrūkusios politinės partijos; plutokratija plius žiniasklaida; "valstybininkai" (plius politinės partijos, plius plutokratija su žiniasklaida). O kur piliečių galia? Apie ją daugiau žino tie, kurie rašo protingus straipsnius apie "pilietinės galios indeksą". Politiniame gyvenime to daikto kažin kaip nematyti.

Tad žiūrim, ką turim. Štai kyla pedofilijos skandalas: kritikos taikinys - teisėtvarka, prokuratūra. Kyla telefono pokalbių klausymosi skandalas: kritikos taikinys - teisėtvarka, Valstybės saugumo departamentas.

Politikai skundžiasi: trūksta parlamentinės kontrolės, saugumiečiai daro, ką nori. Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas Aleksandras Sacharukas teigia: "Įregistravau įstatymo pataisą, kad mūsų komisijai būtų leista susipažinti su operatyvinių tyrimų medžiaga. Tačiau esama pavojaus, jog (...) gali prasidėti tų pažymų "nešiojimas". Todėl dabar mąstau, ką daryti su ta pataisa."

Mąsto. Nes negalima pasitikėti nei nekontroliuojamu saugumu, nei nevaldomais parlamentarais. Išties - dilema. Kuri valdžia, turint omenyje galimus piktnaudžiavimus, blogesnė: nepolitinė ar politinė? Net parlamentaras, norintis griežtesnės parlamentinės kontrolės, suka dėl to galvą ir neranda vienareikšmio atsakymo.

Šiuo klausimu dvejoja ir kiek plačiau problemą gvildenantis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras. Jis skundžiasi dėl nekontroliuojamos prokuratūros. Sako, kad ją turėtų prižiūrėti atsakingas politikas - ministras. "Todėl, kad paprasčiausiai nėra kito mechanizmo: neturime kitų subjektų, kuriais galime tikėti. Žmonės privalo pasitikėti politikais, nes kitokio demokratijos modelio žmonija dar neišrado", - aiškina S.Šedbaras.

Bet ar ne keistai skamba žodžiai: "Žmonės privalo pasitikėti politikais"? Kaip galima privalomai kuo nors pasitikėti? Politikas, kaip ir bet kuris kitas pareigūnas ar privatus asmuo, gali kelti pasitikėjimą arba jo nekelti. Štai Seimas jo akivaizdžiai nekelia - tai liudija apklausos. Kaip galima įsakmiai iš žmonių reikalauti pasitikėjimo?

Jei savo ruožtu piliečiai turi pagrindo nepasitikėti Seimo nariais, jų kompetencija ir padorumu, to pagrindo juolab turi specialiosios tarnybos ir prokuratūra. S.Šedbaras tai suvokia: "Čia yra problema: ar teiks specialioji tarnyba informaciją parlamentiniam komitetui, žinodama, kad jame yra žmonių, galinčių tą informaciją panaudoti ne pagal paskirtį ir nežinia kur ją nunešti?"

Kokia išeitis? Politikai nepasitiki teisėtvarka, teisėtvarkininkai nepasitiki politikais, o piliečiai nepasitiki nei vienais, nei kitais. Šiame užburtame nepasitikėjimo ir kaltinimų rate galiausiai viskas susiveda į Konstitucijos 2 straipsnį: suverenitetas priklauso Tautai.

O ką Tauta? Tauta įgyvendina suverenią galią per savo renkamus atstovus (4 straipsnis). Bet išrinkusi savo atstovus Tauta jais absoliučiai nebepasitiki. Tautos prisikėlimo partijos, taip pat Kazimiros Prunskienės ir Artūro Paulausko partijų likimas - puikūs to nepasitikėjimo pavyzdžiai.

"Žmonės turi mąstyti, ką renka į Seimą. Bet jie apie tai dar nelabai galvoja, o partijos viduje nėra reiklios savo nariams", - sako S.Šedbaras. Čia matome dar vieną nepasitikėjimo vektorių: nepasitikėjimą rinkėjų išmintimi ir jų valios pagrįstumu.

O kokia rinkėjų valia? Atsibosta "tradicinės" partijos - balsuoja už A.Paulauską. Atsibosta A.Paulauskas - pamilsta R.Paksą. Atsibosta R.Paksas - išrenka į Seimą Viktorą Uspaskichą. Pasisotina V.Uspaskicho cirku - atveda į Seimą Arūno Valinsko trupę.

Rinkėjas šiuo atžvilgiu stebina tuo, kad, regis, lipa ant to paties grėblio ne dėl žioplumo, bet jausdamas malonumą nuo garso, kurį išgirsta kotui atsitrenkus į kaktą. Guzai nuo grėblio kaktoje yra mūsų "pilietinės galios indeksas", kurio moksliškai ieško sociologai.

"Dėl visko kalta valdžia!" - šaukia guzuotas pilietinės galios subjektas. "Taip, tu kaltas", - sako politikas nepolitinės valdžios pareigūnui. "Taip, tu kaltas", - atsako šis politikui.

"Taip, jie kalti", - apibendrina verslo/žiniasklaidos galios centrai, rodydami pirštais tai į vienus, tai į kitus - nelygu kokia konjunktūra, interesai ir užduotys.

Žiniasklaidos profesinė nuostata kelti klausimus - "kas kaltas?" ir "ką daryti?" - virsta politine nuostata skelbti verdiktą: kas kaltas ir ką darkyti. Ir darko negailestingai. Dažnai - pelnytai. Retai - objektyviai.

Ir figūros šachmatų lentoje juda toliau, kapodamos viena kitą. Interesai talžo interesus. Pėstininkai darosi karjeras e2 - e8. Keičiasi galios vaizdai, mirga kombinacijos, prasideda ir baigiasi galios partijos, bet esmė nesikeičia: žaidimui trūksta karalių - vadinasi, trūksta prasmės.

Delfi.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"