TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kita auksinės federacijos pusė

2013 10 10 6:00

Ar įmanoma per pusmetį nusipelnyti Nobelio premijos literatūros ar kurioje kitoje srityje? Arba - per šešis mėnesius išmokti baleto meno ir sulaukti kvietimų šokti garsiausiose pasaulio scenose? Suvokiu, kaip absurdiškai tai skamba. Tačiau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija (LŠPF), pasirodo, gali per tokį trumpą laiką išugdyti pasaulio čempioną.

Tokį per penkis mėnesius užaugino neseniai trenerio karjerą pradėjęs daugkartinis Europos ir pasaulio čempionas, dukart olimpinis prizininkas Andrejus Zadneprovskis (jis - ir LŠPF viceprezidentas).

Po auksinio mūsų penkiakovininkų Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės ir Justino Kinderio pasirodymo šių metų pasaulio čempionate Taivane LŠPF vadovybė sušaukė vykdomojo komiteto (VK) posėdį, kuriame iš anksto paskirstė pasaulio čempionų treneriams numatytas premijas. Praėjusį penktadienį jos įteiktos Vyriausybės rūmuose.

Kadangi auksą iškovojusį J.Kinderį rengė ne vienas specialistas (šiame sporte yra labai skirtingos rungtys - fechtavimo, plaukimo, jojimo, šaudymo ir bėgimo), su juo dirbusiems treneriams skirtą 20 tūkst. litų premiją LŠPF VK padalijo į tris lygias dalis. Viena atiteko A.Zadneprovskiui, kuris elitinį penkiakovininką šių metų kovą perėmė iš trenerio Jurijaus Moskvičiovo. Šio žmogaus indėlio į J.Kinderio iškovotą pasaulio čempiono titulą LŠPF vadovai neįžvelgė. Beje, federacijos posėdyje, kuriame buvo skaičiuojami trenerių nuopelnai, dalyvavęs LŠPF VK narys J.Moskvičiovas buvo pastatytas į vietą. Dvidešimt metų Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės įvaizdį sėkmingai kūrusio specialisto lyg nebūta - naujojo pasaulio čempiono J.Kinderio kelias į olimpą prasidėjo šiemet su naujuoju treneriu. Keisčiausia, kad nė vienas LŠPF VK posėdžio dalyvis to nepaneigė.

Vienintelis garbingas žmogus šiame aljanse - J.Kinderis. Grįžęs su pasaulio čempionato auksu Justinas „Lietuvos žinioms“ aiškiai pasakė, kad didžiąją dalį darbo atliko treneris J.Moskvičiovas, kuris daugiau nei 10 metų vedė jį ką tik pasiektos viršūnės link. Juolab kad šis sportininkas ir anksčiau iš Europos ir pasaulio čempionatų ne sykį parsivežė medalį.

Kad nebūtų prasilenkta su morale, tokius subtilius reikalus kaip premijų dalybos federacijos galbūt turėtų spręsti drauge su Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) bei Vyriausybės atstovais. Juk premjero Algirdo Butkevičiaus komandoje yra ne vienas kompetentingas patarėjas sporto klausimais. Tikrai dabar nerašyčiau apie LŠPF juodąją matematiką, jei minėtos institucijos būtų padėjusios šios federacijos viršūnėlėms neprarasti nuovokos ir pasiūliusios J.Kinderio treneriams skirtus tūkstančius padalyti bent jau į keturias dalis, atsižvelgiant į kiekvieno įdėtą darbą, o ne paisyti diriguojančiojo federacijai apetito. Niekas neginčija, kad dabar J.Kinderio treneris yra A.Zadneprovskis. Bet kodėl šis nepripažįsta J.Moskvičiovo nuopelnų? Jis tikriausiai atkirstų, kad J.Moskvičiovas irgi nebuvo užmirštas - jam įteiktas KKSD medalis. Bet gal šį sykį turėjo būti atvirkščiai. Juk ne pinigai ir ne medaliai čia svarbiausia, o požiūris.

Viskas buvo gerai, kol dabartinis LŠPF viceprezidentas sportavo, nes puikai suprato, jog turėti tokį trenerį - likimo dovana. O kai nusprendė baigti sportininko karjerą, jo požiūris pasikeitė. Vis dažniau viešai kalbėdavo, kad vyresnio amžiaus treneriams jau laikas trauktis, kad jų darbo metodai atgyvenę. Pats viską iš anksto nusprendė už savo mokytoją.

Kai J.Moskvičiovo išugdyta Donata Rimšaitė slapta perbėgo į Rusiją (treneriui nepadėkojusi ir neatsisveikinusi), kai kitas jo mokinys, olimpinis prizininkas Edvinas Krungolcas baigė sportininko karjerą, kai jo atrastas jaunas talentas Justas Maksimavičius po baisios avarijos pernai iškeliavo anapilin, liko tik J.Kinderis. Tačiau šiemet jis perėjo pas A.Zadneprovskį. Ir J.Moskvičiovas liko be darbo.

Gal LŠPF galvos tikėjosi, kad legendinis treneris nebeatsigaus po prieš kelerius metus netikėtai jį užklupusios klastingos ligos. Bet jis ją įveikė (tfu tfu tfu). Atrodo, federacija tuo ne itin džiaugiasi.

Žinau, jog mano labai gerbiamas treneris J.Moskvičiovas vėl bus nepatenkintas, kad veliuosi į šiuos reikalus. Vėl sakys - beprasmiška kovoti su vėjo malūnais. Jaučiu, jog vėl sulauksiu vieno federacijos viceprezidentų grasinimų, kad neskaičiuočiau svetimų pinigų. Net nesiginčiju, kad jis tai daro kur kas geriau ir išradingiau.

Vis dar stebiuosi, jog ne federacija mums, o mes jai turime įrodinėti, kad J.Moskvičiovas penkiakovėje - kaip Arvydas Sabonis krepšinyje.

Labai draugiškus santykius su Rusijos federacija palaikantis LŠPF viceprezidentas puikiai žino, kad ten dėl mūsų trenerio penkiakovininkai susipeštų. Juolab kad turėdamas tokią pavardę labai pritiktų dirbti Maskvoje. Bet J.Moskvičiovas niekada nesusigundė didžiųjų kaimynų vilionėmis - visą gyvenimą su savo auklėtiniais kalė medalius Lietuvai. Ir dabar LŠPF vadovybė su kaupu už tai atsidėkojo - atsuko nugarą savo ąžuolui vienu sunkiausių jo gyvenimo laikotarpiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"