TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kitą dieną

2015 07 07 6:00

Rusijai artėjant į jos trečiąją imperinę griūtį verta svarstyti, susimąstyti apie pasekmes.

Kremliaus linija gana aiški. Griūdami nusitempsim visus į branduolinio karo pragarą (beveik atviri V. Putino grasinimai), todėl kapituliuokit. Liaukitės priešinęsi agresijoms ir žaidę ribotomis „sankcijomis“, priimkit savo silpnybę kaip nykstančios civilizacijos faktą ir gal nusižeminę dar pagyvensit. Tokio šantažo pasaulis dar nematė. Vienas globalus teroristas, o visi kiti – įkaitai.

Vis dėlto, net ir šį kėslą metodiškai atvedus iki sprogimo, pasaulis bus apsivalęs nuo amaro, kad ir užsiteršęs nuodais, – koks šimtas Černobylių. Šiaip ar taip, laikas dar nesibaigs.

Galbūt su Rusija išnyks Europa; tada toliau aiškinsis didysis kinų brolis, fanatiškieji kalifatai ir kas bus likę iš abiejų Amerikų. Juk, kaip sakydavo kareivis Šveikas, dar taip nebuvo, kad niekaip nebūtų.

Bet gal net kraštutinai durdomizuota Rusija prie bedugnės krašto ims ir susivoks. Išnykti ar keistis? – tokia jos dilema. Keistis į žmoniškumo, bendradarbiavimo ir sutarimo pusę, tai visi sveikintų. O jei griūtis, galbūt ne branduolinė, ateis per totalų rusofašizmą ir autoizoliaciją – bokoharamizaciją, vis vien reikia rengtis ne tik pusės pasaulio krizei, bet ir pokriziniam sambūvio laikotarpiui.

Jei ne prieš, tada po būsimo galimo didžiojo karo Rusija turės gręžtis į demokratiją. Ši reikš ir stambiųjų žemių savivaldą, galbūt kelių rusiškų valstybių formavimąsi. Galbūt jų sąjungą, kokias nors Jungtines Rusijos Valstybes. (Apie tokią perspektyvą esu klausęs B. Jelcino - jam atrodė pernelyg toli.) Tolimieji Rytai (kadaise – Respublika!) su itin dideliu procentu naujųjų gyventojų kinų dabar bus bemaž neišvengiamas modelis.

Toliau Užbaikalė, o į šiaurę Jakutija – Respublika Sakha. Apie neteisėtą stalininę aneksiją vykstant Antrajam pasauliniam karui gali prisiminti ir Tuvos Respublika. Jakutija – milžiniška šalis, trečdalis Europos, turtinga iškasenų (deimantų!), ji nebenorės likti sugriuvusios Rusijos kolonija, o gyventojai rusai ir jakutai, nepriešiški vieni kitiems, gali rasti bendrą kalbą. Šią slinktį neabejotinai parems Kinija. Tokia prognozuojama geopolitika realesnė negu A. Dugino fanatiškasis projektas – visos Europos užkariavimas, raudona „Trečioji imperija“ iki Grenlandijos. Išvengusi „smūtos“ arba ir per ją – dėl sunkių nuodėmių – Rusija gali įgyvendinti tikrą valstybinę pertvarką, virsti nebe fiktyvia sandrauga.

Šioje slinktyje iškils ir Kionigsbergo-Karaliaučiaus klausimas. Miestui ir kraštui, kai okupavusi ir administruojanti Sovietų Sąjunga jį aneksavo, būtent pasiėmė vienašaliu aktu ir priskyrė Rusijos Federacijai, buvo suteiktas Kaliningrado vardas, tuo neva įamžinant karinio ir politinio nusikaltėlio Michailo Kalinino atminimą (sovietinis veikėjas, kartu su kitais pasirašęs 1940 m. lenkų belaisvių žudynes Katynėje). Dabar svarstydami vadinkime šį miestą ir kraštą KKK. B. Jelcinas ketino suteikti jam autonomijos statusą. Kodėl ne Baltijos rusų valstybės Europoje?

Krašto likimą jau 1944-1945 metais svarstė ir lėmė Antrojo pasaulinio karo laimėtojai, Vokietijos nugalėtojai. Šios šalies žemių dalybose Stalinas reikalavo KKK kaip jam būtino neužšąlančio uosto ir atlygio už sovietų žmonių aukas, kurių skaičių savo klaidomis ir taktika pats itin padidino.

Vakarų sąjungininkai neprieštaravo, bet koregavo. Potsdamo konferencijoje (1945 07 17 – 08 02) Stalinas ir sovietų delegacija teikė projektą, kad „vakarinės SSRS sienos tarpsnis ligi galutinio teritorinių klausimų sprendimo Taikos Kongrese“ eitų nuo Dancigo įlankos šiauriau Geldapės „iki Lietuvos SSR, Lenkijos Respublikos ir buvusios Rytų Prūsijos sienų sankirtos“.

Britai konstatavo, jog tai išimtų Karaliaučiaus kraštą iš Sąjungininkų kontrolės tarybos valdymo ir reikštų Lietuvos inkorporacijos į SSRS pripažinimą, todėl esą nepriimtina. Vėliau Vakarų sąjungininkai iš principo sutiko, kad gabalas Vokietijos gali atitekti sovietams pagal būsimą taikos sutartį, bet W. Churchillis pažymėjo, jog „sovietų juodraštis reikalautų patvirtinti..., kad Lietuva yra viena iš sovietų respublikų“ , o tai būtų „tik galutinio taikos sprendimo dalykas“. Vis dėlto Jo Didenybės vyriausybė sutiksianti su Taikos sutarties nuostata, kad Kionigsbergo uostą įgyja SSRS. Konkreti linija žemėlapyje būsianti išnagrinėta Taikos konferencijoje.

Stalinas neprieštaravo, jog tai dabar dar nėra sprendžiama, o W. Churchillis pasiūlė perredaguoti rusų pareiškimą „bendresniais žodžiais“. Britų delegacijos protokole užfiksuoti V. Molotovo žodžiai, kad tarp trijų delegacijų nesą jokio nesutarimo – „sovietų delegacija visiškai pritaria nuostatai, jog neturi būti jokio teritorijos perdavimo ligi taikos sprendimo ir prieš sienos delimitavimą tik ekspertams ištyrus viską vietoje“. Kaip žinome, to net nebuvo daroma ir iki šiol nepadaryta.

Galutinis Potsdamo deklaracijos tekstas VI dalyje apie KKK turi ypač svarbių detalių mums, nes ten 1945 metų vasarą įvardijama Lietuvos valstybė būtent su jos sienomis. „Dalis SSRS vakarinės sienos“ kol kas – ligi Taikos sutarties – „eis... iki Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtos“.

Didžiosios Britanijos vardu tai pasirašė jau naujasis premjeras C. Attlee, tačiau dokumento redakcijoje atsispindėjo būtent W. Churchillio pasipriešinimas, kad sovietai neįbruktų „Lietuvos SSR“, klastingo okupacijos ir aneksijos pripažinimo.

Stalinas su Molotovu nusileido – juk gauna žemę su uostu! O kas galėjo kritiškai paveikti W. Churchillį? Manau, kad ir lietuvių diplomatinis darbas.

Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, arba VLIK'as, tuo metu veikęs jau Vokietijoje, 1945 metų balandžio 18-ąją parengė ir po dviejų dienų įteikė Suvienytų ekspedicinių pajėgų vyriausiajam vadui generolui D. Eisenhoweriui adresuotą 18 puslapių memorandumą apie Lietuvos padėtį, tautos siekius ir viltis. Pasirašė (slapyvardžiais, kurie atskleisti atskirame visiškai slaptame dokumente): VLIK'o pirmininkas Steponas Kairys, vicepirmininkas Mykolas Krupavičius, generalinis sekretorius Vaclovas Sidzikauskas ir nariai Stasys Žakevičius, Pranas Padalskis, Silvestras Balčiūnas, Bronius Nemickas. Gegužės viduryje šio svarbaus, išsamaus dokumento kopija pasiekė britų Užsienio reikalų ministeriją, tad artėjant Potsdamo konferencijai turėjo būti žinoma britų delegacijai ir pačiam W. Churchilliui. Geros pastangos nepražūva veltui.

Taip pynėsi Lietuvos ir Karaliaučiaus likimai. Visada siekę, kad ši žemė būtų demilitarizuota, o jos žmonės turėtų apsisprendimo teisę tarp Europos ir Eurazijos, kad stiprėtų taika ir draugystė, o ne mušeikų grūmojimai, puoselėkime protą, žinojimą ir pagarbą vienų kitiems. Nereikia mums žemių, nors Tolminkiemio vardą būtų tauru grąžinti. Imanuelis Kantas, senojo Karaliaučiaus ir pasaulio šviesulys, tikiu, tam pritartų. Pirmiausia pritartų taikai, kad neateitų dangaus rūstybės diena. Kad pasaulio likimo nelemtų sprogmenimis apsikarstęs savižudis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"