TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kita TS-LKD lyderio rinkimų funkcija

2013 04 18 4:19

Artėjantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimai tapo daugiausia aptarinėjamu Lietuvos politikos įvykiu. Diskutuojama, kokio lyderio reikia konservatoriams, kokie yra kandidatų pranašumai (trūkumai) ir galimybės laimėti. Kartu tai gera proga aptarti, kaip renkami partijų vadovai Lietuvoje ir apskritai visame demokratiniame pasaulyje. 

Galima pastebėti, kad plėtodama lyderio rinkimų temą TS-LKD tarsi reklamuoja save, tikėtina - sąmoningai. Didžiuojamasi, jog TS-LKD pirmininkas, skirtingai nei pagrindinių priešininkų - socialdemokratų - stovykloje, nėra tiesiog formaliai patvirtinamas, be realios konkurencijos. Akcentuojama, kad rinkimuose dalyvauja keli kandidatai, o vadovą renka visi partijos nariai. Taigi konservatoriai, atrodo, vykdo viešųjų ryšių kampaniją, kurios pagrindinė žinia yra tokia: mes Lietuvoje esame demokratiškiausia (vidaus organizacijos požiūriu) politinė jėga.

Ši aptariamo įvykio funkcija TS-LKD, kaip partijai, gal net svarbesnė negu lyderio pasirinkimas. Būtina pabrėžti, kad kelių kandidatų dalyvavimas ir reali konkurencija rinkimuose nėra tapatūs dalykai. Šalčininkų rajono tarybos rinkimuose dalyvauja daug partijų, tačiau juos visada laimi Lietuvos lenkų rinkimų akcija. 2009 metais per Lietuvos prezidento rinkimus nė vienas partinis kandidatas nesugebėjo rimčiau pasipriešinti Daliai Grybauskaitei. Tai - rinkimų, kurie yra demokratiniai, bet nekonkurencingi, pavyzdžiai.

Žvelgiant į partijų lyderių rinkimus demokratijose, situacija, kai laimėtojas iš anksto nėra lengvai nuspėjamas, apskritai gana reta. Pavyzdžio toli ieškoti nereikia: praėjusį sekmadienį Kanadoje baigėsi vienos įtakingiausių šalies politinių jėgų - Liberalų partijos - vadovo rinkimai. Nors buvo iškelti šeši kandidatai, triuškinama persvara laimėjo Justinas Trudeau, kurio tėvas Pierre'as Elliottas Trudeau Kanados liberalams vadovavo 1968-1984 metais. Iš viso pirmininko rinkimuose dalyvavo 104 552 partijos nariai, o J.Trudeau surinko beveik 80 proc. balsų.

Nors TS-LKD stengiasi save vaizduoti kaip demokratiškų procesų partijos viduje pavyzdį, aiškiai konkurencingais galima laikyti tik 2011 metų konservatorių lyderio rinkimus. Per juos tuometis premjeras Andrius Kubilius vienintelę priešininkę Ireną Degutienę įveikė nedidele persvara, gavo 55 proc. partijos kolegų balsų. Pagal tokią "statistiką", konservatoriams neką tenusileidžia Lietuvos socialdemokratai. Jie bent jau vienus tikrai konkurencingus partijos lyderio rinkimus yra turėję. 2009 metais Algirdo Butkevičiaus pergalę lėmė atkakli kova - partijos suvažiavime jis surinko 329 balsus ir nugalėjo 242 delegatų paramą gavusį Zigmantą Balčytį.

Žinoma, galima prieštarauti: TS-LKD pirmininko rinkimų demokratiškumas pasireiškia dar ir tuo, kad per juos balso teisę turi visi partijos nariai. Vis dėlto reikėtų pažymėti, jog tai nėra vienintelis būdas demokratiškai organizuoti lyderio rinkimus. Be to, ne visos (net ir dešiniosios) demokratinės partijos pasaulyje renkasi būtent jį. Pavyzdžiui, Švedijos konservatoriai, kurie yra įtakingiausia jėga šalies politinėje dešinėje, pirmininką renka kas trejus metus per suvažiavimą: į jį atstovus deleguoja partijos skyriai.

Galbūt tiek Valentinas Stundys, tiek Vytautas Landsbergis turi šansų įveikti A.Kubilių? Tačiau čia nepakanka būti alternatyvaus kandidato rėmėju ar tiesiog nurodyti, kad pats dalyvavimas reiškia galimybę laimėti. Reikia atsakyti į šiek tiek kitaip suformuluotą klausimą: kada esamas partijos lyderis, dalyvaudamas tokiuose rinkimuose, gali juos pralaimėti?

Tokia situacija pasitaiko retai. Kadangi nuotaikos partijos viduje tiems asmenims paprastai puikiai žinomos, senasis lyderis, numanydamas aiškų pralaimėjimą, dažniausiai tiesiog pasitraukia. Taip atsitiko 2010 metais Australijos leiboristų partijoje, kai populiarumą praradęs Kevinas Ruddas pasitraukė ir iš premjero, ir iš partijos vadovo pareigų. Buvusi jo pavaduotoja Julia Gillard nauja partijos pirmininke tapo be konkurencijos.

Šių metų TS-LKD vadovo rinkimai rodo, kad konkurencija yra veikiau formali: realų mūšį dėl lyderystės partijoje A.Kubilius laimėjo 2011 metais, kai jam iššūkį metė visuomenėje populiaresnė I.Degutienė. Dabartinė situacija A.Kubiliui gerokai palankesnė. Nors mandatų 2012 metų Seimo rinkimuose gauta mažiau negu 2008-aisiais, turint galvoje lietuvių pomėgį per rinkimus smarkiai bausti valdžią, premjeras sugebėjo iš vaško išspausti varškę (pelnyti 33 mandatai - nedaug atsilikta nuo socialdemokratų). Palyginkime: 2000 metais V.Landsbergio vadovaujami konservatoriai gavo vos 9 vietas Seime, buvo pasmerkti aštuonerius metus dirbti opozicijoje ir turėjo stengtis atkurti prarastą politinę įtaką.

Be to, A.Kubiliui, kitaip nei leiboristui K.Ruddui, nėra stipraus konkurento. Šiuo metu TS-LKD apskritai nematyti lyderio, kuris turėtų perspektyvią pergalės rinkimuose viziją, didelį populiarumą visuomenėje (šia savybe pasižymi I.Degutienė, tačiau ji nekandidatuoja) ir nuoseklią partijos paramą. Taigi būtent dėl formalaus pobūdžio esminė šių TS-LKD vadovo rinkimų (ir, tikėtina, kitų, vyksiančių 2015 metais) funkcija yra ne surasti naują pirmininką, o gerinti konservatorių reitingus, remiantis demokratiškumo įvaizdžiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"