TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Klausytis vidumi

2016 05 29 6:00

Vienas rašytojas buvo pakviestas į svečius. Dėmesinga šeimininkė žinojo, kad žmones suartina valgiai ir gėrimai. Ji pavaišino svečius arbata ir pyragaičiais. Pildama arbatą, ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Manė, kad mano puodelis tuščias, nepastebėjo, kad jame dar yra apie pusė neišgertos arbatos. O kadangi pildama vis šnekėjo, arbata bėgo per viršų...

Vėliau rašytojas, apmąstydamas tai, ką patyrė svečiuose, prisipažino, kad ir jis pats, viešėdamas pas draugus, daug kartų buvo panašus į šią svetingą šeimininkę. Jis pasakojo: „Negalvojau nieko blogo. Kalbėjau ir kalbėjau – panašiai kaip ji pylė ir pylė arbatą. Nepastebėjau, kad partnerio širdis nėra tuščia. Tuo metu jis buvo pilnas rūpesčių, problemų, abejonių... Ir jau nesistebiu, kad visi mano žodžiai, nors sakiau juos ir gerų ketinimų skatinamas, bėgo per viršų – kaip toji arbata“.

Taigi tikėjimo šviesoje įvairių dalykų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna...“ (Per 1, 3), ir materiali erdvė, ypač žemė palaipsniui įgijo naujas nepakartojamo grožio formas bei turinį... Pagal savo atvaizdą Jis sukūrė žmones, trokšdamas, kad jie mokytųsi iš Jo pavyzdžio: ramiai tylėti, įdėmiai klausytis, protingai mąstyti ir tik tada tarti logišką žodį, kuris būtų patvirtinamas teisingu veiksmu.

Edeno sode Adomas ir Ieva įgytų žinių nesugebėjo tinkamai pritaikyti praktikoje. Kai jie išgirdo puolusio angelo melu užnuodytus žodžius, užuot trumpai patylėję ir Dievo akivaizdoje susimąstę, klausdami, ką tai reiškia, bematant su mirtinu priešu leidosi į nenuspėjamą dialogą... Aiškėja, kodėl ir dabar pasaulyje daugybė žmonių savo elgesiu yra labai panašūs į savo senąjį nesuvaldytą „aš“ (Rom 6, 6), nes jiems trūksta tos Jo šviesos, kuri demaskuoja blogį ir moko tiesos kelio.

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti“(Jok 1, 19), – auksinė taisyklė. Bet kodėl dažnai viskas vyksta kitaip? Daugelio žmonių gyvenime – milijardai žodžių bei vaizdų ir tik trupiniai tylos. Užduotis yra viena – apkursti ir apakti prieš pasaulio tuštybę ir tyloje pradėti ieškoti Dievo balso, savąja tiesa mus išvedančio iš pasaulio kunigaikščio inspiruojamų chaotiškų vaizdų bei žodžių margumyno džiunglių ir sugrąžinančio tiesiausią kelionės kryptį į savo tikrąją esatį... Dievo žodis įspėja nedelsti: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką Jis sako!“ (Ps 95, 7) ir kviečia užimti budrią poziciją: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9).

Kartą susitiko du išalkę elgetaujantys žmonės. Tylėdami pasižiūrėjo vienas į kitą. Tas, kuris turėjo duonos kriaukšlį, paskutinį iš atidėtų atsargų, perlaužė pusiau ir padavė kitam. Kai stengsimės klausytis Jo žodžio tiesos, ji, maloniai veikdama, persmelks mus, ir tada, kur bebūtume ir ką bedarytume, mokėsime išgirsti, ko reikalauja gyvenimą įprasminanti valandėlė, – atlaušime neapsimestino paslaugumo riekę tam, kuriam jos reikia labiau negu kitiems. Taigi, pasak Simone Weil, „dėmesys visai be jokių priemaišų yra malda“.

Nors ir nuostabus Dievo kūrinys yra ausis, bet jos nepakanka, kad girdėtume širdimi ir būtume jautrūs kitų bėdoms. Įdėmiai juos išklausę, kuo galėdami, padėkime jiems. D. Bonhoefferis rašė: „Tarnavimas bendruomenėje turi prasidėti nuo klausymo. Kaip meilės Dievui pradžia – Jo žodžio klausymas, taip meilės broliams pradžia – mokymasis juos išklausyti. Tokia yra Dievo meilė – Jis mums duoda ne tik savo žodį, bet ir paskolina savo ausį. Tad mokydamiesi klausytis brolio dirbame Dievo darbą. Krikščionys, ypač dvasininkai, būdami draugijoje, dažnai mano, kad būtinai turi kuo nors prisidėti, ir visa, ką tedaro – tai kalba. Jie pamiršta, kad klausymasis gali būti svarbesnis tarnavimas už kalbėjimą... Yra toks klausymasis puse ausies – tarsi iš anksto žinant, ką žmogus turįs pasakyti. Toks nekantrus, nedėmesingas klausymasis, brolio niekinimas, kai tik laukiama progos kalbėti ir atsikratyti tuo žmogumi. Taip savo įsipareigojimo neišpildome“.

Pastebėtina, kad kai būname pavargę, sergame, ir mūsų dėmesys nevalingai tampa išblaškytas arba dėl neatidėliotinos pareigos atlikimo esame jį nukreipę kitur ir negalime efektyviai padėti tiems, kurie į mus kreipiasi pagalbos, tada mūsų atsakomybė sumažėja (...), bet vis tiek savaip stengiamės jiems kitu tinkamu laiku pagelbėti, nes šitaip mūsų vietoje elgtųsi ir Pats Kristus – didysis širdžių žinovas bei jų dejonių klausytojas.

Vienas rašytojas pasakojo apie mamą, kuri jį, kai jam tebuvo ketveri, išmokė klausytis: „Daug anksčiau negu išmokau skaityti, mokiausi klausytis, kai mama prie šokančios židinio šviesos skaitė knygą. Be to, skaitymas man visuomet būdavo tam tikras klausymas. Knygos man būdavo „žmonėmis“, ne tiek autoriai, kiek pačios knygos kalbėdavo, o aš klausydavausi“.

Ne tik Devintinių šventėje Jėzus, pasilikdamas trapiame duonos gabalėlyje, žengia pirmas mūsų gyvenimo eisenoje. Jis, iškeltas aukštyn, mums primena, kaip svarbu žengti su Juo ir visais Jo draugais dovanojant jiems savo laiką ir save pačius. Tai – tikrasis dėmesingumas ir įsiklausymas, gražiausias sakralinis kito pagerbimo judesys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"