Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Knyga apie tikrąjį skausmą

 
2016 11 16 6:00

Rusija negali pamiršti Lietuvos. Jos nepamiršta ne tik politikai, bet ir paprasti padorūs žmonės, ir žiniasklaida. O juk kartais visai įdomu pažvelgti į save kitų akimis.

Itin daug informacijos apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis teikia agentūra Regnum.ru. Kadangi tiems, kurie naudojasi jos skelbiama medžiaga, keliami ypatingi reikalavimai, paminėsiu tik kelias antraštes: „Lietuvos žiniasklaida „rado ryšį“ tarp Seimo vadovų ir Rusijos specialiųjų tarnybų“ (pasakojama apie įtartinus Seimo vicepirmininko Vydo Gedvilo ryšius); „Lietuvai išnykti – užprogramuota“ (pateikiami mokslininkų svarstymai apie katastrofiškus emigracijos tempus); „Ardant AE grafito klodus Lietuvą ištiks katastrofa“ (esą Lietuva, vykdydama Ignalinos AE demontavimo darbus, pažeidžia Tarptautinės atominės energijos agentūros (angl. International Atomic Energy Agency) reikalavimus. Turbūt pakaks? Nyku...

Geriau nuteikia „Radio Svobodos“ siužetai. Čia spalio pabaigoje nuskambėjo Aleksandros Vagner interviu su lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys, kurią žurnalistė pristatė kaip „pačią garsiausią lietuvių romanistę, nors ji, gimusi Amerikoje, beveik nekalba lietuviškai“.

Žinant, kaip Vladimiro Putino Rusija kratosi nemalonių faktų, atskleidžiančių jos kruvinus imperialistinius istorijos puslapius, pristatyti knygą, kurioje pasakojama tiesa apie lietuvių tragediją, kai šalį okupavo SSRS, – drąsus žingsnis. Tačiau „Radio Svobodai“ drąsos niekada nestigo. Laidoje buvo aptariama knyga „Tarp pilkų debesų“ (rusiškai – „V ottenkach serogo“). R. Šepetys prisipažino nedavusi sutikimo spausdinti jos romano Rusijoje, nes to darbo norėjo imtis leidykla, kuri, pasak autorės, „buvo glaudžiai susijusi su dabartine valdžia, o nepriklausomi leidėjai nesiūlė savo paslaugų“.

Rašytoja nepanoro, kad nešvarios rankos liestųsi prie lietuvių tautos skausmo. Buvo įdomu išgirsti, kodėl R. Šepetys, sukaupusi daugybę dokumentinės medžiagos, vis dėlto pasirinko beletristiką: „Todėl, kad grožinė literatūra padeda istoriniams faktams įgyti žmogišką veidą.“ Dar įdomesnis pasirodė autorės aiškinimas, kaip ir kodėl pagrindine knygos veikėja ji pasirinko jaunutę merginą, beveik paauglę: mat herojė ne tik svajojo apie laisvę, bet ir nepabūgo papasakoti apie viską, ką teko iškentėti, „skirtingai nei daugelis kitų, kurie neišdrįso pakelti balso“!

Išties, kiek kartų teko girdėti priekaištų, kad mes, lietuviai, „nepakėlėme balso“ tragiškiausiais šalies istorijos metais, kai mūsų žemę akėjo tai vokiečių, tai rusų tankai, kai kaimynai išdavė ar net žudė kaimynus – lietuvius, lenkus, žydus. Taip pat – kad tylėjome grįžę iš kalėjimų, tremties, slėpėme patirtus išgyvenimus ne tik nuo svetimų, bet ir nuo savo vaikų. Keista buvo ta tyla, lyg žmonės nuo siaubo būtų suakmenėję. Bet ar tai galima laikyti kalte? Juolab kai žinome, kad neretai po ta tyla slėpėsi didūs darbai. Nes tiek vokiečių, tiek rusų okupacijos metais vien pastangos išlikti, išgyventi neišduodant ir neparsiduodant dažnai pareikalaudavo ne mažesnės (gal net didesnės?) dvasios stiprybės ir taurumo, nei į priešą paleistas šūvis...

Savo knygos herojės prototipu R. Šepetys vadina Dalią Grinkevičiūtę, tremtinę, kuri ne tik aprašė savo ir artimųjų kryžiaus kelius, bet ir išsaugojo tuos užrašus mums, jos kančių gal vertiems, o gal ir nevertiems palikuonims. Paklausta, kas darė didžiausią įspūdį klausantis tremtinių liudijimų, rašytoja atsakė: „Tai, jog tokiai daugybei žmonių teko patirti tokius baisumus.“

R. Šepetys prisiminė sukrečiantį epizodą, kurį knygos leidėjas paprašė ištrinti, kad netraumuotų skaitytojų. Tai buvo pasakojimas apie išbadėjusią tremtinę, kuri rudenį, raudama kolūkio burokus, atsikando žalios daržovės. Pamatę prižiūrėtojai čia pat, lauke, replėmis išrovė jai visus dantis. Ir tai – tik vienas epizodas iš tūkstančių... O rašytoja sukrečiamai ramiai pabaigoje tarė: „Išklausiusi daugybę tokių pasakojimų pagalvojau, kad daugiau nebeturiu teisės skųstis, jog man skauda. Man neteko patirti tikro skausmo. Supratau, kad labai mažai težinau, kas yra tikras narsumas, tikras skausmas, tikri sunkumai.“

Paklausta, kodėl romaną skyrė jaunimui, paaugliams, R. Šepetys paaiškino: „Tos knygos, kurias žmogus perskaito tarp 12 ir 15 metų, padaro jam didžiausią poveikį. Suaugusieji, žinoma, irgi skaito, bet gyvenimo rūpesčiai trukdo jiems susikaupti, įsigilinti į tekstą. Tik tos knygos, kurias perskaitome paauglystėje, lieka su mumis visam laikui. Jauni žmonės sugeba ne tik geriau suvokti tekstą, bet ir įsijausti į veikėjų išgyvenimus. Būtent sukelti išgyvenimai, emocijos padeda jaunimui išsiugdyti stiprų teisybės jausmą.“

Rašytoja teigė, jog Europos šalyse, kuriose ji pristatė savo knygas, gyventojai esą neramesni negu prieš penkerius metus: „Žmonės aiškiai sunerimę. Jie vėl ėmė bijoti...“ Ir tai sako ne politikė, ne sensacijų ištroškusi žurnalistė, o nešališka gyvenimo stebėtoja, šių laikų metraštininkė. Nejaugi išties gyvenime vėl viršų ima baimė? Kaip karo išvakarėse ar pokario metais?

Beje, aš irgi bijau, mat skaičiau R. Šepetys knygą. Bet nesu tikra, ar ją skaitė mano vaikai, anūkai. Ir apskritai, kur šiandien tie paaugliai, kurie skaito knygas? Nemažai jų mačiau Rusijoje, Sankt Peterburge. Jaunuoliai skaitė metro ir elektriniuose traukiniuose, kavinėse, skaitė klasiką, nuotykių romanus, paskaitų konspektus... O Lietuvoje? Regis, čia jaunimui užtenka kelių privalomų apsilankymų bibliotekose prieš egzaminus, įskaitas. Kartais net atrodo, jog knygoms paskelbtas boikotas, arba skaitantieji slepiasi pogrindyje...

Norėčiau manyti, kad baimės akys didelės, kad R. Šepetys ir kitų mūsų autorių knygos vis dėlto pasiekia ir pasieks tuos, kam yra skirtos. Nes, kaip rusų auditorijai kalbėjo rašytoja, tik „dėka žmonių, pasiryžusių papasakoti kitiems apie savo gyvenimą, jų noro išsaugoti savo šeimos istoriją, galima išsaugoti atmintį net ir tuomet, kai tų žmonių iš praeities jau nebebus su mumis. Juk istoriją būtina išsaugoti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"