TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ko galima pasimokyti iš danų

Niekada nebūčiau įtarusi, kad danai, kaip paaiškėjo po britų sociologų tyrimų, yra laimingiausi žmonės pasaulyje.

Ir ne vien dėl Hamleto išskirtinių kančių, kuris tikino, jog viskas Danijos karalystėje labai papuvę. Jam nerūpėjo nei jo socialinis statusas - juk vis dėlto buvo princas, nei šio statuso teikiamos ateities perspektyvos, nei Ofelijos meilė. Jis netvėrė vidiniu skausmu dėl tėvo žūties ir motinos išdavystės. Jeigu įsivaizduojamoje bendruomenėje tuo metu būtų tiriamas laimės koeficientas, ar negyjančios Hamleto kančios nebūtų nusvėrusios bendros visuotinės laimės formulės ir sumažinusios danų šansus nugalėti visuotiniame laimės forume? Ar nebeliko tokių fatališkai kančiai pasmerktų būtybių šiuolaikinėje danų visuomenėje? Bent jau kalėjimuose, ar psichiatrinėse gydyklose? Vienišų nepritapėlių, besiblaškančių vidiniame sielos kalėjime, kurių kančios nepasversi ir neišmatuosi? Ir ar jų ši visuotinė supanti laimė dar labiau neįvaro į kampą?

Tačiau - Hamletas sugalvotas literatūrinis personažas. Gal Shakespeare'as apšmeižė danus? Tačiau net ir tada, man sunku patikėti, kad danai - iš visų laimingiausi, nes iš žymaus XIX amžiaus danų filosofo Soreno Kierkegaardo mokiausi suprasti, kas yra nelaimingumas par exellence. Viena jo parašytų esė, įdėtų į pirmąjį "Arba/arba" tomą taip ir vadinasi: "Nelaimingiausias žmogus". Istorija pradedama pasakoti nuo to, kad kažkur Anglijoje buvo surastas kapas, ant kurio tebuvo užrašyti du žodžiai "Nelaimingiausias žmogus". Kapą iškasė, bet nerado jokių kūno pėdsakų. Keista, sako autorius, kad kažkam galėjo parūpti, kaip atrodo tas nelaimingiausias žmogus.

Žmonės smalsūs. Bet tas užrašas yra toks reikšmingas tiems, kurie tyliai sau puoselėja mintį, jog būtent jis arba ji ir yra tas nelaimingiausias žmogus. Tokie žmonės - nepritapę prie bendruomenės, nesidalijantys su ja nei džiaugsmais, nei skausmu, aforistiškai kalbantys ir lygiai taip pat gyvenantys, tarsi paukščiai nakties ramybėje susirenka kartu labai retai ir atsitiktinai. "Mes netikime, - sako autorius taip, tarsi irgi priklausytų būtent jų bendruomenei, - nei laimės žaidimais, nei kvailių sėkme". Ir užbaigia: "mes netikime niekuo, išskyrus nelaime". Šie vieniši melancholikai klaidžioja matyt ne tik po Danijos žemę. Jie išsibarstė po žemės rutulį. Jie atklydo gal ir iki mūsų. Galbūt mes jų tik neatpažįstame. Jie lieka atsitiktiniais praeiviais, neprakalbintais niekuo neišsiskiriančiais kaimynais. Jiems juokingos visos laimės matuoklės ir skalės. Jie tiesiog žino, kad nelaimingumas užgimsta ne išoriniuose parametruose, o tuose sielos sluoksniuose, į kuriuos sunkiai prasiskverbia sociologo tyrinėtojo žvilgsnis. Tik jie patys jaučiasi galį tą savo nelaimingumą įvertinti.

Ne laimę ar nelaimę matavo, mano galva, britų sociologai. Jie matavo tik socialinį saugumą, adaptacijos prie visuomenės ir jos teikiamas galimybes asmenybei išsiskleisti. Tai visuomenės brandumo, jos subtilaus dėmesio galimam individo nelaimingumui lygio koeficientas. Jis, ko gera, kyla suvokus gilias nelaimingumo šaknis ir prielaidas. Tai visuomenės, atsigręžusios į individą, o ne abstrakčias ar tariamas vertybes rodiklis.

Tačiau laimė, kaip sakė protingasis Kantas, yra vis dėlto nematuojama. Ji - individuali, ne socialinė kategorija. Ji reikštų individo pasitenkinimą savo padėtimi visą jo gyvenimo laiką. Net vieno individo gyvenimui, sakė Kantas, sunku būtų rasti formulę, nes mūsų norus gamina vaizduotė, kuri be perstojo kinta. Šiandien norime to, kam išsipildžius, negalime būti visiškai tikri, jog būsime laimingi. Norime, tarkime, turtų, bet ar galime būti tikri, jog įgiję juos, nesulauksime pavyduolių keršto? Kaip subendrinti atskirų visuomenės narių pasitenkinimus? Užduotis atrodo apskritai neįmanoma. Mes esame pernelyg įvairūs, norai išsišakoja ir nesiklijuoja vienas prie kito.

Ką daryti? Britų filosofas Bernardas Williamsas patarė apkritai išmesti iš galvos mintis apie laimę, o tiesiog ieškoti įdomios, prasmingos veiklos. Įsitraukdami į projektus, sako Williamsas, žmonės gali tapti laimingesni net neieškodami laimės: juos rečiau ištinka nerviniai sukrėtimai, mintys apie savižudybę.

Mano išvada: mokykimės iš danų suvokimo galimos individo nelaimingumo bedugnės ir ugdykime nuo mažens jaunimo įgūdžius, leidžiančius užsiminti kuo įdomesne ir įvairesne veikla.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"