TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ko liūdi rinkėjai?

2008 08 04 0:00

Visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad rinkėjai vis dar palankūs partijai gremėzdišku pavadinimu, kurią anksčiau taip paprasta buvo vadinti konservatoriais, o romantikai galėjo užsigardžiuoti patikslinimu: Tėvynės sąjunga (TS).

Ištikimas jos elektoratas, regis, galėtų džiūgauti. Tačiau džiūgauja nebent partijos viršūnėlės. "Šaknelės", t. y. tradiciniai TS ir LKD rėmėjai-rinkėjai, greičiau nuliūdę nei linksmi, nes jau iki gyvo kaulo daugeliui jų įgriso pasirinkimas "iš reikalo" (kitos partijos dar blogesnės), o ne iš meilės...

Gal kas nors pasakys, kad politikoje meilės nėra ir negali būti, mat čia viską sprendžia interesai ir naudos sumetimai... Bet šiuo rinkimų laikotarpiu į pirmąją vietą kyla nebe didžioji politika, o partijų ir jų rinkėjų santykiai. O ten, kur santykiai, kur elektoratas viliojamas rinktis iš būrio kandidatų, pretendentų, partijų, be meilės ar neapykantos, pasitikėjimo ar nepasitikėjimo, pagarbos ar niekinimo neapsieinama...

Neteisinga būtų priekaištauti TS, kad partija nieko nedaro, jog nusipelnytų rinkėjų meilę. Daro... Ana susiliejo su tautininkais ir krikščionimis demokratais, papildė savo vertybių kraitelę naujomis moralinėmis ir tautinėmis gėrybėmis. Bet ar to pakanka rinkėjų meilei pelnyti?

Nesu priešiška krikščionims demokratams ar tautininkams. Jų ideologija - jei išvis šiais laikais galima tikėti, kad partijos, be valdžios troškimo, dar turi ir ideologiją, - atskirais atvejais (kai konservatoriai pernelyg smarkiai palinkdavo į liberaliąją dešinę ar keliaklupsčiaudavo anglakalbei kultūrai) buvo netgi labiau prie širdies.

Tačiau šių partijų susiliejimas tradicinį buvusių konservatorių elektoratą (ir mane su jais...) glumina dėl dalykų, kurie beveik ir nesusiję su aukštąja ideologija ar deklaruojamomis vertybėmis. Užkliūva daugiau formalūs, vadinamieji partinės statybos dalykai (partinių rinkimų sąrašų sudarymo kriterijai, vidinio reitingavimo niuansai) ir neskaidrūs žaidimai po naujomis spalvomis nušvitusiu ideologiniu partiniu kilimu: vadų ir partijos eilinių santykiai bei santykiai su kitomis partinėmis ir verslo struktūromis, kalbų ir darbų, pažadų ir rezultatų neatitikimas...

Žinau, žinau - kitų partijų veikloje akis bado dar daugiau ir dar didesnės nuodėmės, bet kas konservatorių elektoratui tos "kitos" partijos!? Dėl jų galvą ima skaudėti tik tuomet, kai jos jau ateina į valdžią ir ten ima dergtis bei dergti visa, kas paprastam lietuviui šventa. Dabar kitas laikas - laikas prieš rinkimus. Artėja atsakingoji X valanda, kai reikės pilietiškai apsispręsti, kuriai partijai patikėti savo brangų balsą. O gal niekam to balso nepatikėti, nes partija, kuri tradiciškai būdavo pasirenkama (kartais dėl to, kad atrodė geriausia, bet dažniau dėl to, jog kitos atrodė dar blogesnės...), ima blankti sulig kiekviena nauja diena, atnešančia vis daugiau abejonių ir klausimų.

Vienas klausimas iškilo palyginus kelių iš VSD už ideologinę "ištikimybę" atleistų pareigūnų likimus ir partijų vaidmenį juos lemiant. Daugelis prisimena saugumo darbuotoją Albertą Sereiką, iššvilpintą iš darbo VSD už tai, kad įvykdė prezidento Rolando Pakso nurodymą pateikti medžiagą, susijusią su "Alitos" privatizavimu. "Tvarka ir teisingumas" be skambių deklaracijų įtraukė į savo rinkimų sąrašus atleistą pareigūną ir suteikė jam realią galimybę būti išrinktam į Seimą. Nesvarbu, kad vėliau parlamente A.Sereika perėjo į Socialdemokratų frakciją. Tačiau triumfavo ne tik tvarka, bet ir teisingumas. Beje - teisingumas ne vien partijos rėmuose, bet ir visos valstybės, nes, kaip parodė gyvenimas, "Alitos" privatizavimas išties vyko nešvariai, padarė valstybei keliasdešimt milijonų nuostolių, ir jie iki šiol neatlyginti...

O štai porelė kitų saugumiečių, kurie prarado darbą, nes sąžiningai atsakinėjo į parlamentinės komisijos klausimus apie savo viršininkų darbus bei darbelius, ir kuriems konservatoriai taip skambiai buvo pažadėję vietą savo partiniuose sąrašuose, buvo nepadoriai apgauti partijos, kuri apie moralę ir teisingumą čiulbėdavo ar tik ne daugiau negu jos kritikuojami paksininkai. Ir ar tas užkulisinis dirigentas, surezgęs sau įprastą intrigą, palikusią tuos du garbingus ir naivius vyrus už borto, nežaidžia dvigubo žaidimo su Povilu Malakausku ir Dainiumi Dabašinsku?

Nori nenori, o imi svarstyti, kuri partija labiau gerbia ir brangina jai ištikimai dirbančius žmones, sunkią valandą ateina jiems į pagalbą: ar sukrikščionėję konservatoriai, ar R.Pakso "tvarkdariai"? Šiuo atveju atsakymas aiškiai ne TS-LKD naudai. Ir tai liūdina jų rinkėjus ir rėmėjus...

Dar labiau jie liūdi dėl to, kad krikščionys konservatoriai taip nieko realaus ir nenuveikė aiškindamiesi Vytauto Pociūno žūties aplinkybes. O juk kiek buvo žadėta! Kiek daug Lietuvos žmonių kartu su jais kilo į Golgotą dėl tiesos ir prieš valstybininkus! Ir koks niekingas finalas: premjero Gedimino Kirkilo sudaryta visuomeninė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms nušviesti nunyko (nieko taip ir nenušvietusi), o jos pirmininkas, konservatorių partijos narys Ališauskas (beje, irgi Vytautas) buvo apdovanotas aukštu valstybiniu postu.

Viena vertus, katalikiškų pažiūrų filosofas, be abejo, geriau nei koks socialdemokratas orientuosis Vatikano labirintuose, kita vertus, labai keistas sutapimas: toks aukštas postas už... neveiklumą. Už nieko nepadarymą...

Tačiau žinant, kas sudarė komisiją ir kokie buvo tikrieji jos tikslai (užtušuoti, o ne išsiaiškinti!), galima teigti, jog tikslai buvo pasiekti. Tad TOKIOS komisijos vadovas vertai sulaukė paskatinimo.

Bet neaišku, kokį vaidmenį toje istorijoje suvaidino konservatoriai? Trečio brolio? Ar šantažo aukos?

Dar daugiau panašių klausimų, liūdinančių rinkėjus, iškilo, kai ryžtą trauktis iš Seimo pareiškė anaiptol ne pats bukiausias ar nuolankiausias Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys teisininkas Kęstutis Čilinskas. Tie argumentai, kuriais jis parėmė savo sprendimą duodamas interviu žiniasklaidai, tas vaizdelis, kurį jis nupiešė aiškindamas, kaip ir kas "daro" jam nepriimtiną politiką Seime ir valstybėje, vertas miegančio proto pabaisų tapytojo Francisco Goya'os teptuko, o buvusiam ir būsimam šios partijos elektoratui dar labiau parūpo: kokią vietą politiniame-partiniame Lietuvos spektre užėmė ar bent jau yra stumiama užimti TS-LKD partija: "trečio" (Kirkilo) brolio ar valstybininkų šantažo aukos?

Kad tai - toli gražu ne garbinga vieta, pamažu aiškėja net ir ištikimiausiems rinkėjams. Moralines vertybes išpažįstančiai partijai elektorato pagarbos praradimas turėtų būti skaudi netektis. Skaudesnė nei balsų, o su jais - ir valdžios krėslų sumažėjimas. Tačiau tik tuo atveju, jei partija pati išpažįsta tas vertybes, kuriomis vilioja rinkėjus...

O kol kas - partija džiaugiasi reitingais, bet rinkėjai liūdi prarastų ir prarandamų vertybių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"