TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ko norime iš mokslininkų - išmanymo ar tarnavimo?

2013 05 09 5:04

Regis, mūsų šalyje geru tonu imama laikyti politizuotus pamokymus specialistams, ypač kalbininkams ir istorikams. Vieni galbūt taip daro kieno nors užsakymu, kiti - dėl profesinių žinių stokos, kai samprotaujama "iš bendro išsilavinimo". 

O apie kalbą, istoriją itin lengva samprotauti, nes tai, kas šios srities specialistams yra jų tyrinėjimų objektas, kitiems visuomenės nariams yra įprastinė gyvenimo aplinka, buities dalis, kaip oras, laikas, namas, duona.

O ko norima iš buities? Patogumo. Patrauklumo. Komforto. Kokybė prisimenama tik tada, jei ji nereikalauja papildomų investicijų (pinigų, laiko, fizinių ir dvasinių pastangų) iš paties vartotojo. Nes tai jau nebepatogu.

Dar "nepatogiau", net suerzina, kai specialistai, kuriems valstybės pavesta prižiūrėti taisyklingą valstybinės kalbos vartojimą, ima ne nuolankiai patarinėti, bet kietai reikalauti. Jie įsitikinę, kad atlieka savo pareigas, o ambicingi kalbos vartotojai, kurie dar atskiria daiktavardį nuo būdvardžio ir pataiko parašyti nosinę ten, kur reikia, mano, kad kalbininkai įvedinėja diktatūrą.

Ką daryti? Paprasčiausia ir vartotojui, matyt, patogiausia būtų atsisakyti kokybės kriterijaus. Paskelbti, kad jis nesuderinamas su demokratija ir individo teisėmis. Pareikalauti specialistų, kad jie užmirštų savo profesijos į(si)pareigojimus ir skelbtų tuos rezultatus ar rekomendacijas, kurios patogios žiniomis ir atsakomybe tautai neapsunkintam masiniam vartotojui. Arba, kaip trumpai drūtai suformulavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas viename interviu, "kalbininkas turi būti tarnas, o ne diktatorius".

Gal tai pastangos pašmaikštauti? O gal jis pagarsino kai kurių politikų siekį, kurį vengia viešai pripažinti patys politikai, diktuoti kalbininkams?

Kas yra tarnas? Samdytas, vykdantis šeimininko, pono valią žmogus. Tenka pripažinti, jog tarp lituanistų netrūksta žmonių, "tarnaujančių" ponams politikams, o ne ieškančių objektyvios tiesos. Vieni "tarnai" lengva ranka atiduoda atsakomybę už lietuvių kalbos ateitį į politikų rankas, kiti, "labai pažangūs", pritaria išvedžiojimams, kad asmens pavardė nesanti įprastinė kalbos sistemos dalis. Tačiau kitų (nepažangių?) kalbininkų nuomone, tiek asmenų pavardės, tiek miestų ar upių pavadinimai yra normali kalbos sistemos dalis, priklausanti specifines funkcijas atliekančių tikrinių daiktavardžių pogrupiui. Jie turi lietuvių kalbos daiktavardžiams būdingą žodžio struktūrą: šaknį, galūnę, priesagas ir pan., turi kilmę, t. y. galima nustatyti, ar tai - gimtosios kalbos darinys, ar svetimžodis, skolinys.

Kai Kazimieras Būga ir kiti kalbininkai, remdamiesi būtent lingvistiniais metodais, atkūrė lietuviškas mūsų didžiųjų kunigaikščių vardų formas iš sulenkintų ar surusintų jų rašytinių variantų, niekas neprotestavo ir nerypavo, kad to negalima daryti, nes vardai nesą kalbos sistemos dalis. Jei anie kalbininkai būtų vadovavęsi nūdienos modernistų išvedžiojimais, tebevadintume savo kunigaikščius Jagiello, Vitovt ar Vitold, Olgierd, Svidrigiello ir pan.

Kadangi kalba yra ne vieno žmogaus, ne vienos institucijos, o visos tautos kolektyvinės veiklos produktas, kalbininkai turėtų "tarnauti" tą kalbą kūrusiai tautai, savotiškam kolektyviniam "šeimininkui". Deja, kolektyvas, kaip jau įsitikinome per socializmo statybos dešimtmečius, yra prastas šeimininkas. Nes neišvengiamai atsiranda koks nors įžūlesnis, apsukresnis tomaševskis ar liberalas-anglomanas, ir vikriai išstumia lietuvių kalbą į valstybės užribį, kaip jau yra buvę mūsų istorijoje.

Prisiminkime, su kokiais kalbos "perlais" pasitiko lietuviai pirmąjį nepriklausomos savo valstybės dešimtmetį, kol kalbą ėmėsi tvarkyti "diktatoriai" Jonas Jablonskis, K.Būga ir kiti jų bendražygiai. Jei ne jų pasiaukojanti intelektuali tarnystė lietuvių kalbos kultūrai, šiandien vietoj žodžio "degtukai" tebevartotume slavizmą "sierčikai", vietoj žodžio "veidrodis" - "zerkolą" ir t. t., o apie vėluojantį traukinį tebesakytume kaip XIX amžiaus pabaigoje sakė Rytų Lietuvos gyventojai: "Pojezdas opozdavo."

Gražu? O juk ir tada buvo "modernistų", kuriems lietuviški naujadarai atrodė lyg baidyklės, trukdančios kalbai "natūraliai" išsigimti į svetimybių prikimštą mišrainę.

Žinoma, prasminga ir naudinga svarstyti, kaip kalbos tvarkytojai atlieka savo pareigas. Pastabų rasti nesunku. Manyčiau, kad diegiant naujas tarties ar rašybos normas stinga viešumo ir diskusijų su didesniu būriu lituanistų ir raštingų kalbos vartotojų. Kita bėda - lėtapėdiškumas, kai lietuviškas kokio nors skolinio atitikmuo imamas diegti tada, kai skolinys spėja įsitvirtinti kalboje, o ne iškart, vos jam pasirodžius. Tačiau riboti skolinių vartojimą būtina! Kalbai tai tik į sveikatą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"