TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ko reikia kaimyniškiems santykiams plėtoti

2013 02 21 5:33

Lenkijos ir Lietuvos santykius, dar prieš kelerius metus vadintus strategine partneryste, pastaruoju metu komplikavo mūsų šalies valdančiųjų ir koalicijos partnerės Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) nesutarimai dėl politikos tautinių mažumų atžvilgiu.

Taip jau atsitiko, kad LLRA de facto įgijo politinio atstovavimo Lietuvos lenkų tautinei mažumai monopolį ir mūsų šalyje, ir už jos ribų. LLRA poziciją palaikė Lenkijos valdžia. Nesutarimų turinys, žinoma, yra kliūtis, kurios nepašalinus tėra mažai galimybių pagerinti dvišalius santykius.

Neabejotina, kad geri tarpusavio santykiai atitinka abiejų šalių nacionalinius interesus, taip pat ir Europos Sąjungos (ES) interesus. Ir Lietuvai to labiau reikia nei Lenkijai vien dėl skirtingo šalių dydžio, nevienodos galios ir geresnės Lenkijos geopolitinės padėties ES ir NATO geografijos požiūriu. Tai, regis, neblogai supranta naujoji Lietuvos Vyriausybė.

Tiesą sakant, tai suprato ir ankstesnė Vyriausybė, bent jau jos viršūnės. Bet jos problema buvo ta, kad nemaža dalis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) elektorato ir TS-LKD narių į politiką lenkų tautinės mažumos atžvilgiu žiūrėjo ir tebežiūri per siekio atkurti vadinamąjį istorinį teisingumą, pašalinti Vilniaus krašto okupacijos padarinius prizmę. Tai, deja, tėra naujo neteisingumo kūrimas ir konflikto eskalavimas.

Tačiau LLRA istorinės atminties, o sykiu ir Lietuvos lenkų politinės kultūrinės tapatybės puoselėjimo politika taip pat grindžiama iš esmės prieškarinio lenkiško nacionalizmo tradicija. Joje "integruotas" ir Vilnijos krašto, kaip "nuo senovės" lenkų žemės, mitas, ir priešiškumo lietuvybei nuostata, ir nenoras susitaikyti su tautinės mažumos statusu. O tai irgi yra konflikto eskalavimas.

Ne paslaptis, kad konfliktas naudingas LLRA, bent jau jos dabartinei vadovybei, nes sureikšmina šios partijos politinį svorį ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir tarptautiniu mastu. Jei nebūtų konflikto, LLRA būtų gerokai sunkiau gauti paramą "lenkų teisėms Lietuvoje ginti", sutelkti gana gausų elektoratą, balsuojantį už šią partiją.

Kad ir kaip ten būtų, Lietuvai vis dėlto reikia rasti būdą įteisinti dvikalbius topografinius užrašus teritorijose, kuriose viena ar kita tautinė mažuma sudaro gyventojų daugumą ir to pageidauja. Mat tai yra užfiksuota Europos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje. Ją Lietuva jau seniai ratifikavo, tad konvencijos normos laikomos sudėtine mūsų šalies teisinės sistemos dalimi.

Nuostata, kurios kadaise laikėsi Aukščiausiasis Teismas, kad visi viešieji užrašai turi būti rašomi tik valstybine kalba, yra, mano galva, tiesiog nesusipratimas. Pagal šią nuostatą reikėtų pašalinti ir visus viešus informacinius užrašus, pavyzdžiui, anglų kalba. Kiek pamenu, Konstitucinis Teismas viešųjų, topografinių užrašų kalbos klausimo nėra konkrečiai nagrinėjęs, skirtingai nei vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę liudijančiuose dokumentuose klausimo.

Kaip žinoma, oficialią teisę aiškinti Konstituciją turinti institucija yra nedviprasmiškai nurodžiusi, kad pagrindinėje dokumento dalyje asmens vardas ir pavardė turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tautinės mažumos kalba atitinkamos tautybės asmens vardas ir pavardė gali būti nurodyti tik specialioje dokumento vietoje. Taigi šiuo atveju Lietuvos valdžiai, lengvai pažadėjusiai išspręsti šį klausimą, reikės arba įtikinti partnerius, kad jie sutiktų su tokia galimybe, arba sugalvoti, kaip apeiti ligšiolinį Konstitucijos traktavimą.

Beje, minėta konvencija vardų ir pavardžių rašymo klausimu šių būdų, mano nuomone, nereikalauja griebtis. Joje nurodyta: "Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę bei vardą vartoti mažumos kalba ir teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas."

Pabaigoje - dar viena mintis. Reikia, jog valdžia nepaliktų istorinės atminties puoselėjimo reikalo tik nacionalistams, o paskatintų veikti ir paremtų tuos, kurie mano, kad istorinės atminties, aprėpiančios laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, puoselėjimo politikoje būtina remtis moraliniu principu, įtvirtintu 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartyje, - žiūrėti į to laikotarpio tarpusavio konflikto istoriją su apgailestavimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"