Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Koalicija lietuviškai – koalicija be taisyklių?

 
2016 10 31 6:00

Koalicijos formuojant vyriausybę, kai nė viena partija negauna absoliučios daugumos, yra įprastas dalykas Vakarų demokratijose, kur lemiamą vaidmenį šalies valdyme vaidina parlamentas.

Koalicijos ten sudaromos pagal nusistovėjusias tradicijas arba pagal priimtas ir įstatymu įtvirtintas taisykles. Tačiau ar Lietuva yra jau Vakarų demokratijos dalis ir ar jos politinis elitas žaidžia pagal vakarietiškas taisykles?

Literatūros Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas(1911–2004), gimęs Šeteniuose prie Nevėžio, netoli Kėdainių, po dvejų metų studijų Vilniaus universitete su keliais draugais iš Bastūnų klubo vos ne tuščiomis kišenėmis apsilankė Vakarų Euopoje. Iš savo jaunatviškų potyrių Vokietijoje, Šveicarijoje, Paryžiuje, Prahoje ir kitur „Europos pakraščių barbaras“ nubrėžė skirtumą tarp Vakarų ir Rytų. Laiške poetui Jaroslawui Iwaszkevicziui jis rašė: „Regėdamas visą Vakarų pranašumą prieš mus, suvokiu, kad ten visai nesama įtampos, nesidraskoma – o juk tai yra daugelio svarbių dalykų sąlyga“. [ Andrzej Franaszek. Miloszas. Biografija]

Prieš aštuonias dešimtis metų parašyti Cz. Miloszo žodžiai, deja, yra aktualūs šiandieninei Lietuvai. Vakarų civilizacija gyvena pagal griežtas, šimtmečiais išugdytas tradicijas ir taisykles. Mes vis dar esame ieškojimuose, pilni „įtampos ir draskymosi“ tiek politiniame, tiek visuomeniniame gyvenime, kuriame yra daug vieni kitų žeminimo, melo, noro laimėti daug, greit ir dabar, nesuvokiant, kad pralaimėję bus pikti ir kerštingi.

Ne pralaimėtojai, o būtent tariami laimėtojai, nors ir dėvintys vakarietiškus kostiumus ir važinėjantys prabangiais vakarietiškais automobiliais, savo elgesiu ir kultūra tebėra Rytuose, rytietiško mąstymo liūne, stabdantys vakarietiškos kultūros plėtrą savo šalyje.

Pirminis Ramūno Karbauskio pasiūlymas tverti plačią koaliciją, tik iš pirmo žvilgsnio yra keistas. Pačiame Europos centre esančioje Šveicarijoje parlamente po kiekvienų rinkimų sudaroma plati koalicija, kurioje dalyvauja keturios-penkios partijos. Opozicijos Šveicarijos parlamente praktiškai nėra. Į septynių asmenų vyriausybę visos partijos deleguoja po vieną arba du asmenis. Parlamento vieniems metams renkamas prezidentas yra vienas iš vyriausybės narių. Visi sudėtingi klausimai sprendžiami ieškant kompromisų. Jei kompromiso nerandama, atskiros partijos arba visuomeninės piliečių grupės šaukia referendumus, kurie yra tapę Šveicarijos kasdienybe, ir jie iš esmės atlieka opozicijos vaidmenį. Referendumo priimti sprendimai tampa įstatymu.

Šveicarija, žinoma, yra išskirtinė valstybė ir kažin ar Lietuva sugebėtų sekti jos pavyzdžiu. Ypač omenyje turint faktą, kad Lietuvos politinis elitas neigiamai žiūri į referendumus – o tai reiškia, kad prisibijo savo tautos balso – ir yra smarkiai pakėlęs referendumo sušaukimo kartelę.

Mūsų rinkimų į Seimą įstatymas yra iš dalies perimtas iš Vokietijos, kai piliečiai balsuoja ir už partijas, ir už atskirus kandidatus. Vokietijoje vyriausybė dažniausiai sudaroma koaliciniu pagrindu, kaip ir Lietuvoje paskutiniame dešimtmetyje. Tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, Vokietijoje daugumą rinkimuose gavusi partija, išsirinkusi būsimą valdžios partnerį, dalinantis postus, mažiau balsų gavusios partijos nediskriminuoja. Būsimas vyriausybės kancleris(ė) yra žinomas dar prieš rinkimus ir jis nenurodinėja savo būsimiems partneriams vyriausybėje, kas gali būti ministrais, o kas ne. Toks nurodinėjimas mažiau balsų gavusiai partijai, kuris vyksta dabar Lietuvoje, yra žeidžiantis ir diskriminuojantis silpnesnį ir iš principo netoleruotinas Vakarų politinėje kultūroje.

Vokietijoje koalicijos partneris įprastai gauna vicekanclerio postą ir vieną svarbiausių ministerijų. Tai antras pagal svarbą Vokietijoje žmogus po kanclerio (atitikmuo premjerui). Juo dabar yra socialdemokratas Sigmaras Gabriel be vicekanclerio posto užimantis pramonės ir energetikos ministro postą. Kitus ministrų portfelius pasidalina tyliai, o ne per žiniasklaidą, kaip tai vyksta Lietuvoje.

Todėl galima suprasti tiek konservatorių partijos vadovų nepasitenkinimą „žaliųjų valstiečių“ pasirinkta taktika, tiek ir dalies socialdemokratų pozicija, kai „vyresnysis brolis“ nurodinėja jiems, kas gali būti ministru bendroje koalicinėje vyriausybėje, o kas ne.

„Vyresniojo brolio“ sindromas, apėmęs rinkimų nugalėtojus, nieko gero apie juos nesako, netelkia skirtingų politinių jėgų bendram darbui ir gilina priešiškumą tarp jų, o taip pat silpnina ir taip ne pernelyg stiprią mūsų valstybę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"