Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Koalicinės politikos žaidimai

 
2017 02 24 6:00

Kad valdžia kyla ne iš Dievo, karaliaus ar imperatoriaus, europietiškoje civilizacijoje buvo suvokta ne taip jau seniai. Mintis, kad valdžia kyla iš tautos, buvo tokia galinga, jog ėmė griūti imperijos ir kurtis tautinės valstybės. Juk jei valdžia kyla iš tautos, tai tokios valdžios geografinės ribos yra teritorija, kurioje gyvena tos tautos nariai. Kaimynystėje gyvenančios tautos taip pat kuria savo valstybes, dėl to natūraliai kyla ginčų dėl paribio teritorijų. Tokių ginčų, deja, turėjome ir mes, o jie pasibaigė tuo, kad dalis mūsų tautiečių liko gyventi kaimynių valstybių teritorijose.

Iš tautos kylančiai valdžiai organizuoti europiečiai sugalvojo taisykles, kurias kurdami rėmėsi antikinės Graikijos ir antikinės Romos patyrimu. Taip atsirado šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija, kuri reiškia, kad valdžiai organizuoti piliečiai turi išrinkti savo atstovus ir jiems patikėti visą valdžios sudarymo ir jos įgyvendinimo naštą.

Gana greitai, jau XX amžiaus pirmoje pusėje, Europos mąstytojai suprato, kad tie piliečių atstovai iš tikrųjų nėra atstovai tikrąja šio žodžio reikšme. Politinė praktika greitai parodė, kad tie vadinamieji atstovai (arba politikai) yra lyderio ambicijų turinčios asmenybės, konkuruojančios dėl rinkėjų balsų, kurie suteikia galią spręsti. Politika tapo profesija, tačiau politiko karjera labai nenuspėjama.

Vaizduotė kužda prielaidą, jog „valstiečiai“ leidžia sau nesitarti su koalicijos partneriais todėl, kad turi kitos, daug didesnės frakcijos palaikymą.

Tai, kad teisiniuose dokumentuose į parlamentą išrinkti žmonės vadinami tautos atstovais, o parlamentai – tautos atstovybėmis, nekeičia reikalo esmės. Į valdžios reiškinį žiūrint sociologiškai, šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje politikai yra tiesiog būtina profesinė grupė, o juos vadinti būtų daug tiksliau ne atstovais, o sprendėjais. Kadangi ši profesija, matyt, labai įdomi, kandidatų niekada netrūksta.

Kaip ir kiekviena profesija, taip ir politiko profesija turi tam tikrą logiką. Ją diktuoja svarbiausias politikų tikslas – iškovoti valdžią ir kuo ilgiau ją išlaikyti. Būtent per šią prizmę turime bandyti suprasti dalykus, kuriuos pavadinčiau tam tikrais politiniais judesiais Seime.

Kodėl socialdemokratai šią savaitę ėmė viešai guostis, kad „valstiečiai“ nesilaiko susitarimo reguliariai rengti koalicijos konsultacinės tarybos posėdžius? Tokios tarybos veikla buvo numatyta pernai lapkritį pasirašytoje koalicijos sutartyje, pagal kurią taryboje turėtų būti aptariami svarbiausi politiniai klausimai. Anot socialdemokratų, per visą naujos kadencijos Seimo darbo laiką įvyko tik vienas koalicijos tarybos posėdis – pačioje kadencijos pradžioje.

Galime spėlioti, kodėl „valstiečių“ vadovai vengia susėsti prie stalo su socialdemokratais, tačiau įdomesnis klausimas, kodėl būtent dabar socialdemokratai apie tai viešai prabilo. Tris mėnesius kantriai tylėjo, neviešino koalicijos nesutarimų, o dabar staiga tapo atviri.

Atsakymą sufleruoja patys socialdemokratai, neslepiantys savo abejonių dėl numatomos miškų urėdijų reformos, dėl kurios „valstiečiai“ su jais esą nesitaria. Socialdemokratai teigia turintys savąjį urėdijų pertvarkymo planą, tačiau negali jo aptarti su „valstiečiais“, nes šie vengia susitikti.

Grįžtant prie spėlionės, kodėl „valstiečiai“ ignoruoja koalicijos tarybą kaip darbo formą, reikia savos vaizduotės, nes jų atsakymai į socialdemokratų priekaištus nelabai įtikina. O vaizduotė kužda prielaidą, jog „valstiečiai“ leidžia sau nesitarti su koalicijos partneriais todėl, kad turi kitos, daug didesnės frakcijos palaikymą.

Priminsiu banalią tiesą, kad politika – tai galimybių išnaudojimo menas. Prisiminkime ir tai, kad pernai lapkritį dėl koalicijos „valstiečiai“ norėjo derėtis ir su socialdemokratais, ir su konservatoriais. Pastarieji tada neturėjo bendros nuomonės – vieni buvo už, kiti prieš koaliciją su „valstiečiais“.

Nors tada konservatoriai nusprendė neiti į valdančiąją koaliciją, kitaip manantieji nenuleido rankų. Jų mąstymas greičiausiai yra toks – jei neišeina formaliai, tai gal galima neformaliai? Ką reiškia Gabrieliaus Landsbergio pareiškimas, kad nuo šiol konservatoriai rems esminius Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sprendimus? Arba kaip reikia vertinti Vytauto Landsbergio žodžius „nustokime spardyti Ramūną“, pasakytus vasario 16 dieną Signatarų rūmų balkone?

Kaip žinome, senelis Vytautas mokė anūką Gabrielių žaisti šachmatais – žaidimo, kuris reikalauja numatyti būsimus ėjimus. Greičiausiai šie abu šachmatininkai jau įžvelgia būsimus „valstiečių“ ir socialdemokratų nesutarimus, margoje „valstiečių“ frakcijoje mato žmonių, kurie simpatizuoja Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams.

Svarbus koalicinės politikos bruožas yra priklausomybė. Šiuo metu „valstiečiai“ yra priklausomi nuo socialdemokratų, tačiau tai, kad nevyksta koalicinės tarybos posėdžiai, rodo šio ryšio krizę. Tačiau ją „valstiečiai“ gali išspręsti tik patekę į kitą priklausomybę – nuo konservatorių, kurie jau pamatė atsiveriančias galimybes ir skuba jomis naudotis.

Įdomiausia tai, kad situacijoje, kai „valstiečiai“ tampa priklausomi nuo konservatorių, G. Landsbergis atsiduria daug pranašesnėje padėtyje nei Ramūnas Karbauskis. Mat konservatorių lyderis nėra niekaip formaliai įsipareigojęs, jis gali remti, gali neremti „valstiečių“ siekius, tuo tarpu šie be kitų frakcijų paramos negali net piršto pajudinti.

Neatmestina galimybė, kad po pirmininko rinkimų socialdemokratai pasitrauks iš valdančiosios koalicijos. Mano galva, tai būtų teisingas žingsnis, nes būdami joje jie visada bus „valstiečių“ šešėlyje. Tik būdami opozicijoje ir griežtai kritikuodami „valstiečius“, socialdemokratai gali susigrąžinti savo rinkėjus.

Jei taip įvyks, bus įdomu stebėti, kaip ant baltų žirgų į Seimą atjoję „valstiečiai“ atsidurs dviejų politikos šachmatininkų – senelio ir anūko – rankose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"