TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodeksas kaip diversija

2011 04 20 0:00

Netrukus Seimui teks priimti naują Lietuvos vidaus vandenų transporto kodeksą. Jis reglamentuos laivybą Lietuvos upėse ir ežeruose, reguliuos vandenų ir žemės nuosavybės santykius.

Senasis kodeksas buvo patvirtintas 1996 metais. Šiaip kodeksu priimta vadinti teisės aktų sistemą. Tačiau šis tebuvo dirbtinai išpūstas, supainiotų ir miglotų sąvokų bei formuluočių kratinys. Toks idealiai tiko visuomenės turtui grobstyti arba privatizuoti pagal principą "vsio zakonno", t. y. kas parašyta, tas teisėta.

Matydami tokį "teisingumą", sąžiningi piliečiai prarado tikėjimą savo valstybe. Prasidėjo emigracija. Po trumpo blaškymosi nusistovėjo vyraujanti kryptis į Skandinaviją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę. Išeiviai pasakoja, kad tuose kraštuose jie randą pagarbą, teisingumą, veiklos laisvę. Įdomus sutapimas: būtent šiomis vertybėmis grindžiamas jūrinių valstybių dominavimas pasaulyje. Olandija mažesnė už Lietuvą, o jos biudžetas didesnis už Rusijos.

Valstybes kuria tautos. Kokia tauta, tokia ir valstybė. Jūrinių tautų sėkmę lemia ne laivai ar gamtos turtai, bet jūriniai papročiai ir tradicijos. Ar gali lietuviai tapti jūrine tauta, o Lietuva klestinčia valstybe? Pesimistas purto galvą. Jis niekuo netiki, todėl niekuo nesirūpina, manydamas, kad tam yra "kompetentingos" institucijos. Optimistas pats svarsto, ką ir kaip daryti, o sukaupęs žinių ima veikti.

Viskas prasideda nuo sumanymo. Žmogus - mąstanti ir progresuojanti būtybė. Ne vienas patyrė, kad laisva mintis, vos tik įgauna aiškią sumanymo formą, būtinai realizuojasi. O kai tą pačią mintį unisonu pasigauna šimtai ar tūkstančiai, galima tikėtis stebuklo. "Baltijos kelyje" tvyrojo bendra, aiški mintis, kuri virto kūnu - blogio imperija subyrėjo savaime.

Kai nuolat bendraujama su vėjų ir vandenų stichijomis, neišvengiamai kaupiasi tam tikrų specifinių gebėjimų, kurių visumą priimta vadinti jūrine nuovoka. Ji radikaliai keičia visuomenę, ypač kai tas bendravimas laisvas, pramoginis. Šis procesas kai kuo primena pavasarį: dingsta sniegai, upės išneša ledus, grįžta paukščiai. Kaip tik tada prasideda ir didžioji, arba masinė, laivyba. Jūrinės tautos ją vadina tiesiog jachtingu. Kalbos tvarkytojas suriks: stop, lietuvių kalboje tokio žodžio nėra! Netikėkite, žodį "jachtingas" buvo uždraudę tik proletarų ir nacių diktatoriai, turėję liguistą polinkį bijoti. Jie puikiai žinojo, kad jachtingas, alsuojantis laisva dvasia, atsakomybe ir savitarpio supratimu, bet kokią diktatūrą gali į nieką paversti. Vertas dėmesio faktas: pasaulyje jachtų yra dešimt kartų daugiau nei visų kitų laivų kartu. Dar įspūdingesnė yra jachtų vadų (kapitonų) skaičiaus persvara. Vis dėlto jachtingo jėga slypi ne statistikoje, o žodyje, kuriuo prasideda jachtingo sąvokos apibrėžimas: jachtingas - laisvasis (nekomercinis) pramoginis plaukiojimas. Žodis "laisvė" visų rūšių tironams kelia panišką baimę. Tą baimę išduoda istorijos klastojimas, gulagai, "geležinės uždangos" ir... migloti "teisės aktų" kodeksai.

Šiandienė Rusija - TSRS proletarų diktatūros tradicijų tęsėja. Jos karinė doktrina savo priešais nurodo jūrines šalis, bet nutyli apie tikrąją jūrinę kultūrą. Jūrinės kultūros esmę apibrėžia trys sąvokos: Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus solidarumas. Tos sąvokos mirtinai pavojingos visoms blogio atmainoms: imperijoms ir monopolijoms, prievartai ir korupcijai, sukčiavimui ir vogimui.

Laisvė išskleidžia kūrybinę mintį - galingiausią iš visų energijų, o Teisingumas ir Solidarumas formuoja aukščiausios kokybės piliečius, kurie tą mintį generuoja. Tos sąvokos užsimezga kūdikystėje klausant lopšinių ir sekamų pasakų. Teisingumo, vidinės drausmės, solidarumo jausmas stiprėja kiekvieną dieną. Jaunystėje tą supratimą ugdo ir tobulina įvairios komandinio sporto šakos. Jas karūnuoja jachtingas. Ne veltui britai vadina jį "karališkuoju sportu" ir sieja su karališkuoju, t. y. kariniu, laivynu. Jachtingo mastą atskleidžia skaičiai: Norvegijoje kas penktas, Naujojoje Zelandijoje net kas trečias(!) žmogus turi nuosavą jachtą laisvam, pramoginiam plaukiojimui ir tik kartais lenktynėms. Keliaujantieji į Vakarus turi progų matyti aibes tokių laivelių upėse, ežeruose, įlankose ar specialiuose jachtų uostuose. Pastarųjų įvairovei apibūdinti reikėtų atskiro leidinio.

Kas yra jachta, apibrėžti nėra paprasta jau vien dėl begalės jų tipų. Sovietmečiu visos respublikos jachtomis galėjo vadinti tik burinius laivelius, skirtus sportui, t. y. treniruotėms ir varžyboms. Lygiai tą patį teigia ir 1996 metų Vidaus vandenų transporto kodeksas. Laimei, egzistuoja bendras juridinis jachtos apibrėžimas. Jį pateikia "Tarptautinis jūrinių terminų žodynas", kuris pakartotinai leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Rusų kalba tokio nėra. Ne dėl taupumo. Priežastis kita, ideologinė.

Minėto žodyno apibrėžimas lakoniškas: "Jachta - bet koks laivas, naudojamas išskirtinai pramogai. Tuo ji skiriasi nuo komercinių, mokslinių ar karinių laivų. Valstybinės jachtos naudojamos valstybių vadovų jūriniams vizitams. Jachtoms galioja dauguma laivybos įstatymų, tačiau jas gali saistyti ir kurio nors jachtklubo vidaus taisyklės, kurios pabrėžia juridines jachtų teises, bet ne prievoles". Paskutinis sakinys glumina kiekvieną posovietinį biurokratą: nejaugi jachtai negalioja laivybos įstatymai, nesiderinantys su taisyklėmis klubo, kuriame toji jachta registruota? Dar aiškiau pasakyta oficialiame 1980 metų leidinyje "Jachtingo teisė": "Bet kuriuo atveju savarankiškų jachtingo asociacijų (t. y. jachtklubų) sprendimai turi p i r m e n y b ę prieš valstybinių institucijų sprendimus. Ši taisyklė užtikrina jachtingo laisvę visuose (vidaus, pakrančių ir atviros jūros) vandenyse." Iš viso to darytina išvada, kad nacionaliniai laivybos aktai turi būti derinami su jachtklubais. Jeigu taip, tai kas yra jachtklubas?

Jachtklubas, arba jachtininkų klubas, yra savarankiška, nevyriausybinė asociacija. Tai, beje, pati seniausia (po golfo) klubų atmaina. Daugelyje šalių įstatymai saugo esminę klubų tradiciją, kuri skelbia: "Joks valstybės pareigūnas, jokia valstybės institucija negali kištis į klubų (asociacijų) vidaus veiklą." Nuo 1995 metų toks įstatymas veikia ir Lietuvos Respublikoje.

Jachtingas (kaip ir karinis laivynas) - ypatinga, savarankiška ir privilegijuota laivybos atmaina. Jachtklubų privilegijos tėra kuklus atlygis už jūrinio mentaliteto ugdymą, nes tik per jachtingą tautose atsiranda jūrinė nuovoka, plinta jūrinės tradicijos ir jūrinė kultūra. Tik taip (ir ne kitaip) atsiranda jūrinės tautos, kurių valstybės absoliučiai dominuoja pasaulyje.

Senasis 1996 metų Vidaus vandenų transporto kodeksas net neužsimena apie tokias svarbias sąvokas kaip jachta, jachtklubas, jachtingas, jachtų uostas, marina, muziejinis uostas. Reikalas tas, kad užsiminus tektų tas sąvokas išaiškinti, o tai būtų sutrukdę "įteisinti" visuomeninio jachtklubų turto privatizavimą, t. y. išgrobstymą.

Rusijoje leidžiamas žurnalas "Katera i jachty" antrame 2010 metų numeryje pranešė aptikęs kuriozą. Pasirodo, Rusijos Federacijoje tebegalioja 1938 metų(!) įsakymai, parašyti Vidaus vandenų laivybos narkomo Nikolajaus Ježovo. Šis Lietuvos žemėje (Veiveriuose) gimęs ir vos dvi klases tebaigęs veikėjas buvo tapęs visos Sovietų Sąjungos NKVD šefu - budeliu. Paskui jis vadovavo TSRS vidaus vandenų laivybai, kur irgi paliko savo čekistinį pėdsaką. Dabar tas jo pėdsakas kelia grėsmę Kuršių marioms. Čia aptariamas kodeksas ketina Kuršių marias paskelbti... vidaus vandenimis (t. y. neturinčiais išėjimo į jūrą). Aukštus postus užimantiems pareigūnams nerūpi, kad Kuršių marių vanduo būna sūrus, jose plaukioja jūriniai laivai, farvaterius aprašo "Baltijos jūros locija", juos žymi švyturiai, vedlinės, bojos, o atstumai matuojami jūrmylėmis. Tie mūsų pareigūnai turi savo logiką. Ji išties verta dėmesio: "Pietinę Kuršių marių dalį Rusija administruoja kaip vidaus vandenis (mat jie "neturi" išėjimo į jūrą. Taip nusprendė... draugas N.Ježovas). Tačiau marių vandenys maišosi, o jei taip, tai ir šiaurinę - lietuvišką marių dalį kodeksas skelbs vidaus vandenimis."

Tam, kad ši suktybė liktų nepastebėta, naujasis kodeksas rengiasi nutylėti terminą "pakrančių vandenys" (pamiršo, kam nepasitaiko). Kai tik Seimas tokį kodeksą priims, Kuršių marios žaibiškai taps vidaus vandenimis, kurie, kaip žinome, gali būti ir... privatūs.

Esama ženklų rodančių, kad marių akvatorijos ir pakrantės privatizuoti jau parengtos. Rytinėje pusėje jau sukalti basliai su virvėmis. Ant jų kaba skydai: privati valda - įplaukti draudžiama. Atsakingi pareigūnai pasirengė dar kartą pagadinti orą savo pelėsiais. Tų pelėsių vardas "vsio zakonno", t. y. kas parašyta tas teisėta.

Nors senasis kodeksas dirbtinai išpūstas, jame neatsirado vietos sąvokoms, nuo kurių priklauso tautos ateitis. Užtat ten buvo viskas, ko reikėjo visuomenės turtui grobstyti. Ar naujasis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas bus toks pat kaip ir jo pirmtakas? Jei taip, emigrantų srautas ir toliau augs, pilietiškumas tirps, o valstybė silpnės. Kaip vadinti veiksmus, kuriais siekiama silpninti valstybę? Sąvokų žodyne yra žodis, kuris tai apibrėžia - diversija.

Pabaigai keletas faktų. 1917 metais Rusijoje valdžią uzurpavo "proletarų diktatūra", kurios cenzūra "jachtingą" pakeitė "buriavimu". Visos sovietų respublikos jachtomis turėjo vadinti burinius laivelius, o sportinių laivelių prieplaukas - jachtklubais. 1933 metais Vokietijoje įvedus diktatūrą, visi jachtklubai buvo suvalstybinti, o jų vadais paskirti patikimi naciai. Angliškas žodis jachtingas buvo pakeistas vokišku - Sportschiffahrt (pramoginė laivyba). Savo teises, privilegijas ir nuosavybę VFR jachtklubai atgavo tik po 1980 metų, o VDR - po 1990-ųjų. Lietuvą nuo 1926 metų valdė tautininkų diktatūra. 1935 metais Kaune įkurtoji Lietuvos buriuotojų sąjunga galėjo veikti tik kaip valstybinės institucijos (Sporto rūmų) padalinys. Tokia pat situacija buvo ir Lenkijoje. Užtat Klaipėda dėl krašto autonomijos buvo tarsi oazė, kurioje iki 1939-ųjų laisvai kūrėsi ir veikė tradiciniai jachtklubai, turėję angliško pavyzdžio statutus. Vienintelis suvaržymas buvo pasienio kontrolė, įvesta dėl karo padėties su Lenkija. Po 1945 metų "geležinės uždangos" režimas visus devynis(!) uostamiesčio jachtklubus panaikino. Nepaisant to, jachtingo tradicijos teberuseno. Smiltynės jachtų uoste buvo žmonių, kurie rūpestingai saugojo jūrinio paveldo likučius. 1980-aisiais partijos paskirtas naujas jachtklubo viršininkas surengė komunistinę talką prieš "fašistines senienas". Per pusdienį buvo sunaikinta didžiulė marinistinė kolekcija, kaupta jachtingo muziejui. Entuziastai, pasirašę peticiją, spėjo išgelbėti vos kelis jachtų korpusus.

Šis straipsnis iš esmės yra anos peticijos tąsa. Lietuvai tebeklaidžiojant miglose, mūsų emigrantai jau aptiko takus, kurie veda į garbingą, orų gyvenimą. Yra ir vartai į tokį gyvenimą - jūrinė kultūra. Tie vartai atsidaro patys. Tereikia aiškaus supratimo, ką reiškia Laisvė, Teisingumas ir Absoliutus solidarumas. Jūrinė nuovoka atsiranda savaime. Leiskite savo vaikams darytis laivelius ir plaukioti jais.

 

KOSTAS FRANKAS

LR jūrinės istorijos ir kultūros klubo pirmininkas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"