TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl "darbotvarkė" nori būti centro dešinėje?

2013 03 01 6:20

Darbo partijos (DP) ir partijos "Tvarka ir teisingumas" (TT) sprendimas jungtis kuriam laikui nukreipė politikų ir apžvalgininkų dėmesį nuo svarbiausių valstybės valdymo reikalų. Intensyviai diskutuojama apie tai, kaip tokio darinio atsiradimas paveiks valdančiąją koaliciją ir apskritai visą partinę sistemą, kokios jo perspektyvos per kitus rinkimus.

Su jungimusi susijusius ideologinius ir vertybinius klausimus apžvalgininkai narsto rečiau. Iš pirmo žvilgsnio tokia diskusija atrodo neverta dėmesio: minėtos partijos paprastai vadinamos populistinėmis, tad kokią prasmingą ideologiją galėtų sukurti jų bendras projektas? Vis dėlto tai, kaip save ideologinėje erdvėje mato būsimo politinio darinio atstovai, gali atskleisti svarbių niuansų apie jų motyvus ir politinę strategiją.

Rolandas Paksas pareiškė, kad susijungusios partijos laikysis centro dešinės pažiūrų. Jam dėl tokios krypties pritaria ir Viktoras Uspaskichas. Žiūrint iš politinės sociologijos perspektyvos, toks sprendimas neatitiktų realybės. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Ainė Ramonaitė ištyrė, kad pastaruosiuose Seimo rinkimuose TT ir DP rinkėjai buvo patys kairiausi. Ekonomikoje jie dažniau pasisako už būtiniausių produktų kainų reguliavimą, užsienio politikoje nori geresnių santykių su Rusija ir Baltarusija (ir nemano, kad reikia kritikuoti šias šalis dėl demokratinių principų pažeidinėjimo), o sovietinę Lietuvos praeitį vertina santykinai geriau.

Žinoma, gana nestruktūruotoje partinėje sistemoje, kurioje gyventojų ir partijų ryšiai yra silpni, sunku kalbėti apie monolitiškas, nepajudinamas rinkėjų grupes. TT elektoratą apskritai yra sunku analizuoti, nes šios partijos rėmėjų tarp apklausų respondentų patenka nedaug. Reikšminga dalis potencialių DP rėmėjų ne visada ateina balsuoti, tad ištikima rinkėjų grupė V.Uspaskichui vis dar yra siekiamybė.

Vis dėlto bendra tendencija yra aiški: išvedus vidurkius, lyginant procentus, TT ir DP rinkėjai yra kairesni nei kitų reikšmingų partijų rėmėjai. Be to, būtina pabrėžti, kad egzistuoja stiprios koreliacijos tarp šių partijų ir jų lyderių mėgimo: žmonės, kuriems labiau patinka R.Paksas ir TT, paprastai geriau vertina ir V.Uspaskichą bei DP. Tačiau tuomet kodėl nurodoma vertybinė kryptis yra visiškai priešinga tam, ką objektyviai rodo sociologinės apklausos?

Viena galimų priežasčių yra šių partijų lyderių iliuzijos apie plačią paramą per rinkimus iš visų socialinių grupių. Šią logiką galima perteikti taip: su kairiuoju elektoratu sekasi gana neblogai, tad kodėl nepabandžius perimti ir dešiniojo?

Tai nėra naujiena nei Lietuvoje, nei Vakaruose. Dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Otto Kirchheimeris įžvelgė, kad demokratijose pamažu įsitvirtina visuotinės partijos modelis. Tokia politinė jėga atsisako aiškaus ideologinio pagrindo ir savo rinkimų programomis, pažadais siekia įtikti plačioms rinkėjų grupėms. Lietuvos gyventojai save apskritai sunkiai įsivaizduoja kaip kairiuosius ar dešiniuosius. Kai to teiraujamasi sociologinėse apklausose, trečdalis respondentų paprastai nežino, ką atsakyti, o nemažai jų save pozicionuoja pačiame kairės ir dešinės skalės centre.

Jei "centro dešinė" yra skirta dešiniajam rinkėjui, šis bandymas pasmerktas žlugti. Kairiajam elektoratui šis pavadinimas gali nebūti svarbus vien dėl to, kad šie rinkėjai apskritai savęs nesuvokia kaip kairės. Tačiau Lietuvos partinėje sistemoje dešinieji yra gerokai aiškiau atsiskyrę. Sunku tikėtis, kad už energetinę Lietuvos nepriklausomybę pasisakantys konservatorių rinkėjai ar mažesnio valstybės vaidmens ekonomikoje norintys liberalų rėmėjai balsuotų už šį naują darinį.

Kita vertus, "darbotvarkės centro dešinumą" galima traktuoti kaip bandymą save atskirti dabartinėje valdančiojoje koalicijoje, kuri nuo pat formavimosi užuomazgų buvo vadinama centro kairiąja. Žinia rinkėjams tokiu atveju nėra ideologinė. Ji tiesiog byloja: "Mes kitokie nei socialdemokratai."

Šis žingsnis gerai atskleidžia TT ir DP ilgesnio laikotarpio strategiją. Lietuvos socialdemokratų partija Vyriausybėje dominuoja: jie turi daugiausia ministrų, lyderis Algirdas Butkevičius eina premjero pareigas. Ir pagal ekonominio balsavimo teoriją, ir pagal paprastą politinę intuiciją rinkėjai labiausiai atsakingais už padėtį šalies ūkyje turėtų laikyti būtent socialdemokratus. Taigi dideliems visuomenės lūkesčiams dėl naujos Vyriausybės darbų nepasiteisinus, naujas politinis darinys suvers kaltę ne visai valdančiajai koalicijai (jeigu jai dar priklausys), o būtent socialdemokratams. Tokį žingsnį puikiai parems tai, kad anksčiau buvo aiškiai įvardyta, jog "esame ne kairieji (kaip socialdemokratai), o centro dešinė".

Žinoma, toks DP ir TT lyderių žongliravimas vertybinėmis etiketėmis Lietuvos partinei sistemai yra žalingas. Dalis elektorato, kuri šiaip jau pagal objektyvius kriterijus yra labiau kairioji, dėl tokios painiavos toliau savęs kairės ir dešinės skalėje nepažins. Jeigu ekonomikoje norima laikytis dviprasmiškos pozicijos, tai dar galima suprasti, juk ir patys kairieji rinkėjai paprastai tuo pačiu metu nori ir didesnių pensijų, ir mažesnių mokesčių verslui. Geriausiai būtų, kad naujas politinis darinys savo idėjinę kryptį apibūdintų kaip "centro rytus". Tai padėtų atsiskirti nuo socialdemokratų ir konservatorių, o ir politinę realybę atspindėtų gana objektyviai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"