TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl „Didvyrių aikštės“ herojus nebenori protestuoti?

2015 03 31 6:00

Kodėl žmogus, matydamas tai, kas negera vyksta aplink, nesutikdamas su tuo, kas, jo manymu, yra neteisinga, nedora, vis dėlto po kurio laiko nustoja priešintis? Arba nusprendžia nedalyvauti kolektyviniame proteste ir pasirenka individualų. Atsakymų gali būti daug. Labai prasminga, kai atsakymą bando pateikti ir teatras.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras vėl mums siūlo panirti į socialinio teatro gelmę. Praėjusią savaitę vyko garsaus austrų dramaturgo Thomaso Bernhardo, beje, iš pradžių nepripažinto savo šalyje, pjesės "Didvyrių aikštė“ premjera. Ją pastatė režisierius iš Lenkijos Krystianas Lupa, sutelkęs nemažai mūsų teatro žvaigždžių.

Aktorius Valentinas Masalskis tapo viso veiksmo centru, kalbėjo apie tai, kas daugeliui mūsų skauda. Jis nenusileido iki publikos linksminimo, noro jai patikti, pigaus populizmo, ko, deja, netrūksta ne tik Lietuvos teatre, bet ir gyvenime.

Spektaklyje pasakojama apie žydų šeimą, turinčią butą Vienoje prie Didvyrių aikštės, kurioje 1938 metų kovą Adolfas Hitleris paskelbė džiūgaujančiai miniai apie įvykdytą anšliusą, tačiau temų paliesta kur kas daugiau. Tarp jų - požiūris į savo valstybę ir kiekvieno žmogaus atsakomybė už tai, kas joje vyksta. Sąmoningai kalbama apie valstybę, kurioje gyvena 3 mln. žmonių, o scenografijoje naudojami ne Vienos, bet Vilniaus vaizdai.

Be nacistų užgrobtos Austrijos žydų, bėgusių nuo persekiojimo į Oksfordą ir grįžusių į gimtąją šalį, likimo, yra ir susvetimėjimo daug kam, kas supa aplink, tema. Kai ir gamta niokojama negalvojant apie ateitį, ir verslas per savo interesus nemato žmonių, ir Bažnyčios vadovai, pasak dramaturgo, tik dėl gražaus įvaizdžio neretai daro kilnius darbus, kitaip nereklamuotų jų visam pasauliui. Ir partijos, kad ir kokios būtų (dažniausiai įvardijami socialistai), dirba tik sau.

Premjeros dieną salėje netrūko įtakingų Lietuvos socialdemokratų partijos politikų. Buvo ir Vyriausybės narių. Įdomu, kaip jie priėmė V. Masalskio herojaus profesoriaus Roberto Šusterio žodžius apie tai, kad ir patys socialistai nesupranta žmonių, "išsipučia" būdami valdžioje, jiems irgi rūpi pinigai.

Žinoma, tokių esama įvairiose partijose, Bet jose yra ir gerų žmonių. Vienas jų, priėjęs prie manęs per pertrauką, pasakė: "Matai, kaip sunku būti doru žmogumi. Tada tavęs kiti nesupranta, vadina keistuoliu, už nugaros bado pirštais."

Taigi kiekvienas šioje pjesėje ką nors gali rasti sau. Man labiausiai įstrigo antras veiksmas, lyg tarp kitko pradedamas įdomiu aktorių Viktorijos Kuodytės ir Eglės Mikulionytės dialogu, kurį nutraukia V. Masalskio herojus. Jis ateina lėtai, pasiramsčiuodamas, bet netrukus pažeria uraganinių minčių apie tautą ir valstybę.

Paaiškėja, kad tautai svarbiausia - turėti Režisierių. Koks tas Režisierius, nesakoma, bet juk gyvenime matome, kad jis gali sudaryti sąlygas "grupei draugų" plėšti valstybę, o ši, jam išėjus, stato paminklą. Arba Režisierius mėgsta pabrėžti patriotizmą. Griežtai vanoti priešus. Už tai, o ne už ką kitą, yra tautos mylimas. Bet galvoji, neduok, Dieve, kada nors sulaukti meto, kai tas demonstruojamas karingumas, drąsa būtų išbandyti. Juk supranti, kad gražios kalbos gali būti tuščiavidurės.

Blogai tam, kas tai mato, supranta, kalba apie tai arba rašo. Valstybėje, visuomenėje, kurioje ne vienas žmogus gyvena pagal principą - geriau patylėti, jei manęs tai asmeniškai neliečia, nenoras protestuoti, reikšti savo nuomonę, ypač jei ji nepatiks režisieriams, tampa gyvenimo norma. Nors viduje viskas verda. Štai ir profesorius Robertas nebenori protestuoti net ir dėl to, kad savivaldybė rengiasi tiesti kelią per jo mėgstamą sodą. Nenori pasirašyti jokios peticijos, nors jam skauda.

Kas tai - baimė išsišokti, o vėliau gal ir nukentėti? Abejingumas suvokiant, kad geriau susikurti mažą pasaulį ir jame gyvenant daryti ką nors gerą? Matyt, ir viena, ir antra. Bet gali būti ir kita. Pradėsi kokį nors kolektyvinį veiksmą, pasirašysi peticiją, surengsi mitingą, imsi kalbėti, pavyzdžiui, kad negalima taikstytis su aukštų asmenų korupcija, pasiskelbsi siekiąs teisingumo ir netrukus pamatysi, kaip tos idėjos kai kurių žmonių lūpose virsta populizmu, ištampomos gabalais pagal asmeninius interesus. Tai, kas buvo brangu, suniekinama ir virsta kažin kuo kitu.

Šiame spektaklyje parodyti du galimi asmenų, susidūrusių su tokia aplinka ir nenorinčių su ja taikstytis, keliai. Vieną jų pasirinko pagrindinis herojus, taip ir nepasirodęs scenoje. Tai - kelias į Anapilį, kai suvoki, kad nieko negali pakeisti. Kitas kelias - aktoriaus V. Masalskio herojaus pasirinkimas: vidinė rezignacija, kai širdyje viskas verda. Pjesėje nuolat kalbama ir apie trečią kelią - emigraciją iš šalies.

Bet yra ir ketvirtas kelias, nors profesorius Robertas jį vertina skeptiškai. Tai - rašyti ir kalbėti apie tai, kas svarbu, neprisiimant jokios atsakomybės už kitų darbus, galinčius iškreipti visų tavo siekių esmę. Šis kelias gali būti ne mažiau veiksmingas. Juk lašas po lašo ir akmenį pratašo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"