Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kodėl griūva Gedimino kalnas?

 
2017 03 15 6:00

Visi žinome: auksas – vienas rečiausių elementų žemėje, sunkesnis už vandenį, už smėlį, net už geležį. Todėl taip sunku jį išgauti, todėl jis yra vertingiausias turtas, stabiliausia valiuta. Tuo metu į auksą pagal spalvą panašus vienas žmogaus medžiagų apykaitos produktas plūduriuoja vandens paviršiuje, ir juo susigundyti galėtų nebent lengvatikiai. Deja...

Apie tą „durnių auksą“ galima būtų išvis nekalbėti, nerašyti, jei negausėtų lengvatikių, kurie vis dažniau renkasi tai, kas plūduriuoja paviršiuje ir yra lengvai pasiekiama. Kodėl?

Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje, perpildytame išmaniųjų technologijų, kurios turi padėti gyventi, palengvinti pasirinkimą tarp naudingų ir nenaudingų, net žalingų dalykų, žmonės vis dažniau renkasi tai, kam pasiekti nereikia nei žinių, nei technologijų, nei gyvenimiškos išminties bei jautrumo? Ne be daugumos savanoriško pritarimo, visa, kas vertingesnio, ką gludino, tobulino prieš tai gyvenusios kartų kartos, šiandien grūdama į patį gyvenimo dugną, o atsidavusių piliečių pastangos ką nors iš ten ištraukti, išgryninti įvertinamos taip pigiai, kad to vos užtenka varganam pragyvenimui. Rezultatas – tuštėjanti Lietuva...

Apsižvalgykime – kiek talentingų menininkų, muzikų, humanitarų jau paliko Lietuvą! Išvažiuoja ir kvalifikuoti statybininkai, ir medikai, ir diplomuoti „tiksliukai“ (iš Lietuvos, be pensininkų, nejuda nebent politikai, na, gal dar teisininkai). O tuščia niša Lietuvoje jau niekuo nebeužpildoma, nes nebeužtenka tų vadinamųjų žmogiškųjų išteklių.

Valdininkams, kurių pareiga prižiūrėti, kaip įgyvendinamas Valstybinės kalbos įstatymas, visa tai atrodo „nieko tokio“.

Ir ima veikti susisiekiančių indų dėsnis: ne tik lietuviai plūsta į Europą, į pasaulį, bet ir pasaulis – į Lietuvą. Tiesa, kol kas daugiau tik pagundų, paviršutiniškų sprendimų, blizgučių ir pigių merginų medžiotojų pavidalu. Didelės investicijos ar išmintingi gelbėtojai dėl mūsų pačių kvailumo padarinių neskuba. Ir ką turime? Turime sostine vadinamą miestą, kuriame paprastas lietuvis vis dažniau pasiklysta, nes užrašai ant pastatų – kokie tik nori, bet ne lietuviški. Net per koncertus valstybinių švenčių proga vis dažniau skamba dainos ne lietuviams, o anglakalbiams. Jos jau „okupavo“ ir šių metų Kaziuko mugę. Per nacionalinę televiziją angliški dainų ar filmų pavadinimai nebeverčiami, pranešami anglų kalba.

Angliškai parašytų knygų, straipsnių pavadinimų į lietuvių kalbą jau neverčia ir dažnas „intelektualiųjų“ žurnalų autorių. Elgiasi kaip tipiški lenkmečio „cholopai“, kurie prikaišiodavo savo kalbą polonizmų, arba kaip sovietmečio armijos muštrą patyrę kaimietukai, „patobulinę“ gimtąją kalbą rusiškais keiksmažodžiais – kad tik atrodytų mandresni už savo vaikystės draugus. O valdininkams, kurių pareiga prižiūrėti, kaip įgyvendinamas Valstybinės kalbos įstatymas, visa tai atrodo „nieko tokio“, neva natūralūs ir neišvengiami pokyčiai, kuriems neverta priešintis. Taip neseniai postringavo apie lietuvių kalbos ideologiją rašanti autorė... Verčiau jau būtų pasidomėjusi Talmudo „ideologija“, kuri skelbia: „Svarbūs ne samprotavimai apie gerą gyvenimą, o geri darbai.“

Na, jei man kas tiek mokėtų už tuščius samprotavimus, gal ir aš nepersidirbčiau? Laimė, „užtarnauta“ pensija netrukdo būti Lietuvos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo patriote.

Gal kai kam ir gerai, kad europėjame, bet juk Europoje gyvena ne vien anglai! Beje, jie, primenu, jau sprunka iš Europos. Ši dėl to labai pyksta, tačiau anglų kalbą, matyt, pasiliks kaip patį vertingiausią europietiškos kultūros laimėjimą.

Liūdniausia, kad, nebeatlaikęs gyvenimo paviršių nuklojusio netikro „aukso“ įsiviešpatavimo, griūva mūsų valstybės simbolis – Gedimino kalnas. Ne, ne svetimos kultūros, svetimos kalbos invazijos jis neatlaikė – juk ištvėrė negriūdamas ir lenkmetį, ir rusų priespaudą. Byrėjo nedorų žmonių ardomos pilies mūrai, bet kalnas stovėjo! Jis nebeatlaiko mūsų, lietuvių, išdavystės ir kvailysčių!

Visais laikais atsirasdavo išmintingų, nesavanaudiškų žmonių – jie ir patys priešindavosi, ir kitus sugebėdavo įkvėpti nepasiduoti nutautinimui. O dabar tie, kurie dar išdrįsta prisipažinti esantys lietuviai, įsipareigoję Lietuvai, nustumiami į paraštes, į Laiko upės dugną, įkandin Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Justino Marcinkevičiaus, ten, kur visais laikais nuo godžių akių ir rankų slėpdavosi ar būdavo slepiami aukso grynuoliai. Kaip ir visa lietuviškai kuriama lietuvių kultūra – sprunka kuo toliau nuo Vilniaus, nuo europiečiais persivadinusių akių ir ausų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"