TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl jie „eina“ į Seimą ir kodėl už juos reikia balsuoti

2016 09 28 11:12

Atsakymas į klausimą, kodėl jie „eina“ į Seimą, atrodo, yra paprastas ir aiškus. Jie eina mus valdyti, kurti mums visiems palankius įstatymus, kuo teisingiau skirstyti iš visų piliečių surinktus pinigus: kad mūsų algos būtų tokios kaip Airijoje, o pensijos – kaip Vokietijoje, kad pagaliau pralenktume estus ir taptume labiausiai laiminga tauta Europoje?

Taip jie žada, o kaip jie ruošiasi tai padaryti, yra didelė paslaptis. Nes receptai neatskleidžiami, o tiesą sakant, jie nė vienai partijai nėra žinomi. Todėl tenka žadėti, žadėti ir dar kartą žadėti.

Tokie daugelio Lietuvos partijų populistiniai pažadai yra panašūs į Eligijaus Masiulio pasakaitę per LRT televiziją gražų rudenio vakarą. Ja niekas nepatikėjo, bet daug kas išklausė ir turėjo ką kalbėti gerą savaitę apie tai, kaip politikai tapo tiek arogantiški ir tiek atbuko, kad visą Lietuvą gali laikyti kvailio vietoje.

Tai jie daro ir dabar, stumdami į neviltį protaujančius žmones, nematančius nė vienos politinės jėgos, už kurią galėtų balsuoti. Tokia neviltimi dvelkia ir dviejų žinomų apžvalgininkų Vladimiro Laučiaus ir Nidos Vasiliauskaitės samprotavimai viename iš Lietuvos portalų – iš esmės raginama neiti balsuoti ir taip išreikšti protestą prieš valdantį ir opozicijoje esantį politinį elitą, atitrūkusį nuo savo tautos.

Gerbdamas tokią nuomonę, nemanyčiau, kad „nėjimas“ balsuoti būtų pozityvus veiksmas. O tiksliau – ar nieko nedarymas demokratinėje, nors ir nebrandžioje, visuomenėje gali būti pozityvus veiksnys? Aš asmeniškai renkuosi veiksmą ir manau, kad ką nors rasiu tarp šimtų kandidatų keliolikos partijų sąrašuose, nors ir labai sunkiai. Nebalsavimą arba balsavimo biuletenio gadinimą aš rinkausi totalitarinio režimo sąlygomis, kai tikrai tas balsavimas buvo formalus ir bereikšmis. Anų laikų sąlygų niekaip negalėčiau palyginti su dabartinėmis.

Nors daugelis kandidatų į Seimo narius, mano galva, dvelkia nuobodybe ir noru patikti rinkėjui bet kokia kaina bei menku valstybės reikalų suvokimu, Lietuvos Konstitucija suteikia gana daug teisių piliečiui daryti poveikį savo valdžiai.

Matyt, bėda yra ta, kad daugeliu teisių, duotų mūsų pačių Konstitucijos – demonstracijų, piketų, susirinkimų, streikų, naujų, jei šitos netinka, profsąjungų kūrimo etc. – mes menkai naudojamės. Tik viena kita ministerija ar aukštoji mokykla apskritai turi profsąjungas, nes jas įkurti reikia aktyvaus, neretai su administracija konfrontuojančio veiksmo. Susidaro įspūdis, kad esame per daug pasyvi tauta, mėgstanti pabėdoti ar pasiskųsti, o reikalaujame gyvenimo kaip Airijoje, kurioje airiai ne vieną dešimtmetį su ginklu rankose miestuose ir kaimuose kovojo su Britanijos imperijos kariuomene, atrodė, visai beviltišką kovą ir pagaliau ją laimėjo. Nors ir negalutinai.

Žinoma, nemalonu žiūrėti ir, manau, nėra moralu tai, kaip partijų vadai parenka kandidatus į Seimo narius. Štai vienai žinomai partijai vadovauja patyręs politikas – pirmas partijos sąraše, o jo sūnus klaipėdietis – visai netoli, tik šeštas. Ar sūnus neturi darbo, ar yra užsigimęs politikas, matyt, ne taip svarbu. Svarbu – ciniškas požiūris į rinkėją ir savo bendrapartiečius. Atrodo, kad solidžia besivadinanti partija neturi ką pasiųsti į Seimą, nes jai tinka ir sportininkai, niekada nedirbę partinio darbo, ir ambasadorius, kuris vargu bau sugrįš iš gerai apmokamo posto Paryžiuje. Nebent jo kadencija baigiasi?

Nemalonu prisiminti ir dar didesnės partijos vado rinkimų peripetijas, pasaldintas nepotizmo kvapeliu, mėnesius trunkančius svarstymus, kur geriau: ar Briuselyje eiliniu, su didele alga, ar Vilniuje – be algos, bet su didele perspektyva. Ir tai vyksta partijoje, kuri kelia itin didelius moralinius reikalavimus savo politiniams oponentams. Deja, nekelia saviems.

Keistai atrodo ir kitos, bene didžiausios ir nemenką patyrusių politikų būrį turinčios partijos vadovybės pasirinkimas pasodinti į pirmąjį rinkiminio sąrašo trejetuką iš Liuksemburgo atkeliavusią teisininkę, partijoje iki tol visai nežinomą. Ir dar keisčiau, kad finansų ministrė ir jau socialdemokratė būsima Seimo narė skuba susitikti ne su profsąjungomis, pensininkais, mokytojais ar gydytojais, policininkais kitais dirbančiųjų sluoksnio atstovais, kurių interesai socialdemokratams pirmiausiai turėtų rūpėti, o su komercinių bankų atstovais. Ar jų, daugiausiai uždirbančių šalyje, interesai yra svarbiausi Lietuvoje? Bankų valstybėje Liuksemburge prieš rinkimus taip nesielgtų net dešiniosios partijos vadovas, nes rinkimų rezultatus lems ne komercinių bankų patarėjai.

Apskritai, Lietuvoje neteko girdėti nė iš vienos partijos tokių, sakyčiau, radikalių, mūsų mastu žiūrint, pažadų, kuriuos žada kandidatė į JAV prezidento postą Hillary Clinton. Ji kapitalizmo citadelėje nebijo pažadėti padaryti taip, jog turčiai be saiko nelobtų, o didžioji šalies gyventojų dalis nevargtų, kad Amerikoje būtų kuo daugiau socialinio teisingumo.

H. Clinton nereikia žadėti įvesti Amerikoje proporcinius mokesčius, nes jie ten, kaip ir daugelyje išsivysčiusių Vakarų šalių, skirtingai nei Lietuvoje, jau seniai egzistuoja. Kaip ir turto mokesčio, ir daugelis kitų, kurių kaip velnias kryžiaus bijosi bet kuri mūsų valdžia, pataikaujanti turtingiausiems ir besiremianti Laisvosios rinkos instituto visažiniais, akivaizdžiai ginančiais vieno vienintelio sluoksnio interesus Lietuvoje.

Kuri Lietuvos partija žada progresinių mokesčių įvedimą ir didesnius mokesčius turtingesniems, kaip Amerikoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Anglijoje ar Airijoje, kurias taip mėgsta mūsų emigrantai? Kur toks partijos lyderis, kuris pažadėtų tai, ką gali pažadėti ir H. Clinton? Norėčiau, kad čia tokia būtų ir už ją balsuočiau.

Negirdėjau, kad kas nors Lietuvoje dabartinėje priešrinkiminėje kovoje žadėtų įvesti tokią mokesčių sistemą, jog Lietuvoje būtų mažiau skurdo ir turtinės nelygybės, kad skirtumas tarp daugiausiai uždirbančių ir mažiausias pajamas gaunančių nebūtų vienas didžiausių Europoje, kad nebūtume jau eilę metų mažiausiai uždirbančia ir mažiausias pensijas, po Bulgarijos ir Rumunijos, gaunančia Europos Sąjungos valstybe.

Parodykite tokią partiją, ir už ją balsuos tūkstančiai Lietuvos žmonių. Tų, kurie arba iš viso neina į rinkimus, arba ketina šiuos rinkimus boikotuoti, tų, kurie nori, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau nerealių pažadų, o daugiau nusiteikimo dirbti kuo didesnės visuomenės dalies labui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"