TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl kalafioro istorija taip sukrėtė žmones?

2016 05 03 6:00

Praėjusią savaitę įsibėgėjusi vadinamoji kalafioro istorija sudrebino socialinius tinklus ir viešąją erdvę apskritai. Lietuvoje ir užsienyje gyvenantys žmonės siunčia įvairių prekių nuotraukas, kuriose užfiksuotos ir kainos. Lietuvoje jos didelės, o Vakaruose – gerokai mažesnės. Žmonės piktinasi, ragina protestuoti. Kodėl kilo tokia reakcija?

Lietuva yra valstybė, kurioje kokie nors socialiniai protestai vyksta retai. Užuot protestavę, žmonės paburba draugų, artimųjų būreliuose, kiti padūsuoja vienumoje, išsilieja rašydami komentarus internete ir toliau gyvena kaip gyvenę. O nepakeliantieji visko, kas čia vyksta, emigruoja.

Tačiau viena žiedinio kopūsto, liaudyje vadinamo kalafioru, nuotrauka, kurioje matyti ir beveik keturių eurų kaina, sudrebino Lietuvą. Politikai ir atsakingų institucijų atstovai kraipo galvas nesuprasdami, iš kur kilo šis triukšmas. Vieni teigia, kad mažos rinkos valstybėse kainos visada gali būti aukštesnės, kiti pateikia statistiką, rodančią, kad kainų lygis Lietuvoje nekito. Bet žmonės tuo netiki.

O kaip tikėsi? Juk kiekvienas mūsų vaikštome į parduotuves ir matome tikrovę. Daugelis buvome tarsi susitaikę su mintimi, kad aukščiausio rango valdančiųjų ir opozicijos politikų, įvairių valdžios institucijų, pavyzdžiui, Lietuvos banko, atstovų kalbos, jog įvedus eurą kainos nepakilo, yra burbulas. Tereikėjo populiaraus šalyje žmogaus ne iš politikos srities, kuris atkreiptų į tai dėmesį.

Taip kalafioro nuotrauka virto akibrokštu. Nesvarbu, jog vėliau paaiškėjo, kad kalafiorų kainos net mūsų tautiečių dėl apsipirkimo pamėgtoje Lenkijoje irgi didelės.

Kalafioras tapo melagingos valdžios politikos piliečių atžvilgiu simboliu. Visi matome, kad įvedus eurą itin išaugo maisto produktų ir paslaugų kainos, o dabar, paskatintas masinio dėmesio įvairių rūšių prekėms, atkreipiau dėmesį į tai, kad net už elementarią elektros lemputę prekybos centrai jau prašo 3–3,5 euro.

Ką visa tai rodo? Lietuvoje labai prastai veikia politika, galinti daryti įtaką kainų konkurencijai. Be to, valdžia neatsižvelgia į kainas ir jų politiką kitose valstybėse, todėl daug Lietuvos žmonių uždirbtas lėšas palieka ne savo šalyje.

Ar tai Lietuvai naudinga? Kodėl mūsų valdžia užsispyrusi tvirtina, kad pridėtinės vertės mokesčio lengvatų maisto prekėms iš naujo nesvarstys. Ar nori, kad žmonės apsipirkti į Lenkiją vyktų autobusais ne tik iš Marijampolės bei Alytaus? Ar nesupranta, kad taip žlugdo verslą savo valstybėje? Ypač pasienio regionų ūkininkų.

Kodėl nenorima pripažinti, kad daugelio produktų ir paslaugų kainos įvedus eurą kilo? Kai kuriais atvejais mokame tiek eurų, kiek tai kainuodavo litais. Dalis kainų kilo mažiau. Priklausomai nuo to, ar žmogus gali norimą prekę įsigyti kitur. Pavyzdžiui, paslaugų kitur neįsigysi.

Įvardydamas šią problemą, kalbu ne apie kainų reguliavimą ir ne apie tai, kad blogas euras arba juo labiau bloga Europos Sąjunga. Kalbu apie mūsų šalies finansinę politiką, darančią įtaką kainoms bei antkainiams. Ir apie valdžios bei piliečių dialogo stoką – tai ir parodė kalafioro skandalas. Žmonės girdi, ką valdžia šneka, bet ja netiki, ir tai yra liūdna.

Liūdna ne tik todėl, kad taip vis labiau didėja atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, bet ir todėl, kad dėl šio atotrūkio silpnėja pati valstybė.

Netaikau šios pastabos Marijaus Mikutavičiaus žodžiams, kad valdžia nenori dialogo su žmonėmis. Šie žodžiai yra teisingi iškeliant problemą, kurią matome. Bet ir jis pripažino, kad iškėlęs problemą dėl kainų pajuto, kaip ją į savo pusę ėmė sukti ir tie žmonės, kurie nepatenkinti euru bei šalies užsienio politika.

Tuščių valdžios žodžių yra ne tik kalbose apie kainų politiką. Mažai pagrįstos ir frazės apie kovą su aukšto rango politikų, pareigūnų korupcija. Su ja kovoti turi daug įvairių valdžios institucijų, bet visi pripratome, kad tai arba tušti žodžiai, arba valdžios nurodymų vykdymas neįtinkančiųjų atžvilgiu.

Ką tuomet daro žmonės, netikintys valdžios žodžiais? Juolab jeigu jiems atrodo, kad net laikraščiai, interneto portalai yra tik valdžiai naudingos informacijos skleidėjai. Tokie žmonės ima ieškoti vadinamosios alternatyvios informacijos ir ima ja tikėti. Gerai, kad laisvoje šalyje žmogus gali gauti norimos informacijos iš pasirinkto šaltinio. Tačiau žmonės tokioje valstybė gali greitai tapti kažkieno manipuliavimo objektu.

Politikos technologų tinkamai suformuluota ir laiku į viešąją erdvę įmesta žinutė apie, regis, toli nuo politikos esančius dalykus gali sukelti tikrą socialinį sprogimą. Ar norime būti tokia valstybė, kuriai įtakos gali turėti viena ar kita žinutė?

Jeigu nenorime, valdžia turi išmokti būti daug atsakingesnė šalies piliečiams. O piliečiai ne tik Seimo rinkimų išvakarėse, kai dar ir politikai, norintys patekti į valdžią, skatina įvairias protesto akcijas bei jomis naudojasi, turi būti labiau nepakantūs valdžios skleidžiamam melui, korupcijai, nepotizmui, kitoms blogybėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"