TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl lengvai apšaukiame Kremliaus tarnu

2015 06 23 6:00

Aplink Lietuvą nerimstant įtampai, susijusiai su galimomis grėsmėmis iš Rytų, Kremliaus tarnu vis dažniau įvardijamas kam nors nepatinkantis asmuo, institucija. Praėjusią savaitę taip buvo pavadinta ir kalbininkų grupė, siekianti išlaikyti Konstitucijoje įtvirtintą lietuvių kalbos statusą, o kiek anksčiau - režisierius Rimas Tuminas.

Lietuvių kalbos ekspertų, išrinktų į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, tarnystę Kremliui pastebėjo vienas apžvalgininkas ir pridūrė, kad turi tam pakankamai įrodymų. Apgailestauju, kai taip be jokio pagrindo apšaukiami žmonės, kurių tikslas, kaip, beje, ir mūsų visų, turėtų būti vienas: saugoti tai, kas surašyta Konstitucijoje.

Jie nepritarė grupės iniciatorių, Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės pastangoms pakeisti Konstitucijoje įtvirtintą lietuvių kalbos statusą, nors Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas šių ekspertų išvadą vėliau apvertė aukštyn kojomis. Šią savaitę gali įvykti ir balsavimas. Ką dar priminti Seimo nariams? Galbūt paskutinius Justino Marcinkevičiaus žodžius: "Saugokite lietuvių kalbą." O gal už tai tautos poetas, jei būtų gyvas, irgi būtų pavadintas Kremliaus tarnu?

Kaip, pavyzdžiui, režisierius R. Tuminas. Daug nuostabių spektaklių jis sukūrė Lietuvoje, o dabar tai daro Maskvoje, iš nuosmukio prikėlęs kadaise buvusį garsų Maskvos J. Vachtangovo teatrą. Ir paskutiniai spektakliai ,,Prieplauka“, "Eugenijus Oneginas" Rusijoje sukėlė daug gražių atsiliepimų, primenant, kad tai yra lietuvio darbas.

R. Tuminas kelią į Maskvą atvėrė choreografei Anželikai Cholinai, scenografui Adomui Jacovskiui, kompozitoriui Faustui Latėnui. Dabartinėje situacijoje, kai bandoma įvaryti pleištą tarp dviejų - rusų ir lietuvių - tautų, tuo jų įdirbiu galėtume pasinaudoti trindami nuolat mums peršamus neigiamus stereotipus apie dviejų tautų santykius.

Kitam Maskvos teatrui (V. Majakovskio) vadovauja dar vienas lietuvių režisierius Mindaugas Karbauskis. Ar Lietuvoje daug girdėjome apie jo darbus, kuriais ten taip pat žavimasi? O gal lietuvis, kuriantis Maskvoje, yra nepatikimas, negeras?

Kaip tik būtent tie, kas su nepasitikėjimu žvelgia į Rusijoje dirbančius mūsų kūrėjus, laiku ir vietoje R. Tumino pasakytus neatsargius žodžius, ištartus ką tik įvykusių jo teatro gastrolių Amerikoje metu. Jis pasakė: ,,Rusijoje yra būtinas griežtas, gal net žiaurus režimas, nes tai tik šalies kūrimosi pradžia. Kitaip viskas gali virsti chaosu ir revoliucija.“ Tuomet Lietuvoje pasipylė kritika. Žinoma, šie žodžiai yra balzamas Vladimiro Putino režimui, bijančiam prarasti valdžią, todėl šalies žmones gąsdinančiam revoliucija ir ieškančiam bet kokio pateisinimo tolesniam buvimui valdžioje.

Ar ištaręs tokius žodžius R. Tuminas turėtų būti įvardijamas kaip V. Putino pakalikas? Šį žmogų pažįstu beveik 20 metų, tad galiu pasakyti, kad panašiai apie Rusiją jis galvojo ir anksčiau. Manau, kad tokie žodžiai nebuvo pasakyti siekiant išsitarnauti gardų kąsnį. R. Tuminui geri pinigai mokami už talentą. Kitas klausimas, kad neatsargūs jo žodžiai gali būti netinkamai panaudoti. Rimui to nelinkėčiau.

Beje, tenka pripažinti, kad apie Rusiją, kaip toli gražu ne europinę valstybę, kurios platybes galima valdyti tik kieta ranka, galvoja ne vienas Vakarų politologas. Gaila tai girdinčių demokratiškai mąstančių draugų Rusijoje. Tačiau šis stereotipas yra labai stiprus. O V. Putino valdymas jį tik sustiprino. Taigi, taip mąsto ne tik R. Tuminas. Beje, už jo, kūrėjo, talentą jau pasiruošusi mokėti ir Amerika.

Tai nereiškia, kad turėtume kritiškai vertinti bet kokius mūsų piliečių ryšius su Rusija, juo labiau kultūros, mokslo mainų projektus. Nereikia to painioti ir su asmenų ar organizacijos neapdairumu, kaip, pvz., praėjusią savaitę įvykusiu mūsų šalies profsąjungų atstovų vizitu į Rusiją. Juo esą siekta įgyti patirties, kaip reikia veikti pilietinės visuomenės sąlygomis. Argi šių dienų Rusija yra pilietinė visuomenė? O kaip profsąjungų lyderis Artūras Černiauskas supranta "bendrą darbą su partneriais iš Rytų"? Galbūt iš ten gauti lėšų, kad būtų galima kartu "kovoti su kapitalu bei valdžia" Lietuvoje?

Gal patys profsąjungų atstovai turėjo kitų tikslų, tačiau jais gali būti pasinaudota. Vis dėlto svarbu neskubėti ką nors apšaukti Kremliaus tarnu. Juk labiausiai būtų džiaugiamasi, jeigu tuo būtų pasėta nepasitikėjimo vieno kitu sėkla Lietuvoje. Nesvarbu, kas ta būtų: ar mūsų kalbininkai, ar garsus režisierius, ar profsąjungų aktyvistas, ar rusų ir lenkų tautybės žmonės.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"