Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Kodėl Lietuvoje verslas nėra valdžios partneris

 
2017 06 20 6:00

Praėjusią savaitę „Lietuvos žinios“ pateikė konferencijoje apie verslo ir valdžios dialogą skambėjusių teiginių santrauką. Konferencijoje, kurioje dalyvavo ir svečių iš Švedijos bei Vokietijos, mūsų šalies atstovai turėjo pripažinti, kad toks dialogas vis dar yra tik siekis, o ne realybė.

Skaitant svečių iš kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių mintis, buvo galima aiškiai suprasti, kad Lietuva ir, pavyzdžiui, Vokietija, Švedija pagal valdžios pasirengimą bei praktiką įgyvendinti dialogą su verslu gyvena tarsi skirtingose realybėse, nors visi esame tos pačios ES šalių bendruomenės dalis.

Štai Vokietijos pramonės konfederacijos (BDI) ir Vokietijos darbdavių konfederacijos (BDA) atstovybės Briuselyje atstovas Joscha Ritzas teigė, kad jo šalyje verslas pozicijas su vyriausybe derina per demokratines struktūras. Yra 70 komitetų, prižiūrinčių pagrindines politikos kryptis: energetikos, klimato, inovacijų, mokesčių, užsienio prekybos ir t. t. Į kiekvieną komitetą visos 36 asociacijos turi teisę nominuoti po du atstovus, dažniausiai – kompanijų ekspertus. Tai ir leidžia rasti optimaliausią sprendimą.

Lietuvoje formaliai veikia Trišalė taryba, kurioje verslas, profsąjungos ir Vyriausybės atstovai gali derinti svarbiausius klausimus. Bet, kaip pripažįsta Trišalės tarybos veikloje dalyvaujantys asmenys, sprendimai dažniausiai priimami pagal ad hoc principą, be išsamesnių konsultacijų, neretai tiesiog primetant valdžios sprendimus.

Minėtoje konferencijoje prabilta apie keletą konkrečių pavyzdžių, kurie iki šiol Lietuvoje yra tabu rengiant bet kokias diskusijas, nors demonstruoja visažinės valdžios sindromą, kai priimami sprendimai, visiškai neatsakant už pasekmes.

Pavyzdžiui, valstybė, nebendradarbiaudama su verslu, nusprendė pati statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą Klaipėdos uoste. Diskusijos dalyviai klausė: ar reikėjo pirma SGD terminalą pastatyti ir tik paskui tartis su verslu, kaip jį išlaikyti? Ar tik pastačius terminalą reikėjo kalbėtis su latviais ir estais dėl regioninio statuso? Kodėl SGD terminalui neprašyta ES paramos, kaip darė lenkai?

Visi suprantame, kaip svarbu Lietuvai įgyti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, naudojančios energijos išteklių tiekimą bei kainas kaip spaudimo, o neretai ir šantažo priemonę dėl politinių ir geopolitinių tikslų. Ar neturėtų mūsų valdžia atsakyti į klausimus, susijusius su visomis kitomis alternatyvomis, kurių galėjo būti statant terminalą ir jį eksploatuojant?

Kodėl verslas, likusi visuomenė turi prisiimti finansinę naštą už tokius sprendimus? Jeigu alternatyvų nebuvo, tai buvo galima aiškiai pasakyti.

Kai valdžia ima tapatinti save su valstybe ir pripratina piliečius manyti, kad tai normalu, kyla problemų su demokratija.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis konferencijoje dėl valdžios ir piliečių dialogo stokos kritikavo partijas, regis, žinančias stebuklingą vaistą, kurį nurijusi visuomenė lyg ir turėtų atsibusti laiminga bei turtinga. Bet, kaip pažymėjo R. Dargis, tokio vaisto nėra.

Jis kalbėjo ir apie kai kuriuos jaunus politikus (jų neįvardydamas), manančius, jog valstybė – tai jie, ir priminė, kad valstybės sąvoka apima ir verslą. Čia norėčiau vėl priminti teiginį, kurį kartoju nuolat: valstybė – visi piliečiai. Ne tik valdžia. Šiuo atveju – ir ne tik verslas. Kai valdžia ima tapatinti save su valstybe ir pripratina piliečius manyti, kad tai normalu, kyla problemų su demokratija.

Jei monarchiniu požiūriu į valstybę, kaip savo nuosavybę ir įvaizdį, pasižymėtų tik neįvardyti jauni politikai, būtų pusė bėdos. Deja, Lietuvoje, toks požiūris būdingas ir labai aukštai valdžiai, o nemažai piliečių daliai tai pradeda nebebadyti akių.

Verslas teisinėse ir demokratinėse šalyse – didelę galią turinti visuomenės dalis, o jeigu ji veikia dar ir skaidriai, jaučia nemažą kitų piliečių paramą.

Lietuvoje į verslininkus neretai vis dar žiūrima lyg į savanaudžius asmenis, kuriems esą niekas daugiau nerūpi, kaip tik asmeniškai praturtėti, neretai dar apgaunant ir pačią valstybę. Nutylima, kad verslui iš principo palikti tik du keliai. Vienas jų – gerai gyventi būnant įtakingų politikų interesų tenkinimo priemone, dažnai – tik neskaidriu būdu. Kitas – jeigu verslas yra skaidrus, nepataikaujantis politikams ir valdininkams, jis dažnai lieka neišgirstas.

Be to, valdžios rankose yra teisėsauga, galinti bet kada „susidomėti“ neįtinkančiu verslininku ar jo aplinkos žmonėmis ir neprisiimti jokios atsakomybės, jeigu vėliau paaiškėja, kad pareigūnai klydo ar turėjo blogų kėslų.

Todėl verslas ir tyli. Net tada, kai mato, kad valdžia elgiasi neteisingai. Ypač jei supranta, kad taip elgiasi tokia valdžia, kuri bet kada gali nurodyti teisėsaugai stebėti verslininkus, rengti patikrinimus, sunaikinti verslą.

Daugiausia nemalonumų Lietuvoje iki šiol sulaukė verslas, valdantis televizijos kanalus. Kas gali atsakyti, ar tie verslininkai iš tiesų nesąžiningi, ar tiesiog valdžiai reikia, kad televizija priklausytų tiems, kurie palankiai vertina valdžią?

Nors mūsų politikai dažnai pabrėžia, jog Lietuva yra teisinė ir demokratinė valstybė, turime pripažinti, kad ne tik pagal dialogo valdžios ir verslo dialogo stoką, bet ir pagal valdžios požiūrį į verslo vietą šalyje esame toli nuo teisinių ir demokratinių Europos valstybių.

Žinoma, nemažai kaltės dėl tokio požiūrio tenka ir lietuviškam verslui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"