TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl mūsų tiek maža

2015 09 01 6:00

Rugpjūtyje sirpstantys šermukšniai vaikystėje man žadino liūdesį. Raustančios uogų kekės primindavo, kad netrukus prasidės mokslo metai, kai kurie mano draugai išvažiuos į Telšius, į Plungę ar net į Klaipėdą mokytis, o aš vėl turėsiu likti namie prie savo gyvulių, vakarais – prie smilkstančios lempos ar prie avitaukių buroklempės. Net skaityti prie jos nedaug ką tesurasiu.

Buvau našlaitis, mačiau savo globėjų vargą ir iki šiol negaliu jiems priekaištauti. Per karą keturiasdešimt ketvirtųjų rudenį į Žemaitiją sugrįžo rusai. Už rublį mažai ką tenupirksi, o už kibirą naminės iš kareivių galėjai net šiokį tokį arklį išsimainikauti. Žmonės netrukus perprato, ko reiks naujai valdžiai. „Ai, burna, nebūk durna, mokėk loti, būsi soti!“ Kai kurie, pabūgę sugrįžtančių bolševikų, pasitraukė į Vakarus, kiti kažkur slapstėsi, dar turėdami vilties, kad Lietuva nebus atiduota Maskvai. Buvo ir tokių, kurie nesijautė kam nors prasikaltę ir tikėjosi šiaip arba taip išgyventi. „Mes – kaip tie rugeliai – kur vėjas pūs, ten ir linksim...“

Tą dieną aš prie pat „Paukštakinės“, savo mokyklos, kurią buvau užbaigęs prieš metus, ganiau mūsų vienintelę karvę, aveles ir mačiau, kaip atvažiavę kažkokie valdininkai Mantvydui, mokyklos sargui, liepė ištuštinti spintas. Mantvydas nešė glėbiais į malkinę visą mokyklos knygynėlį ir visokius popierius. Tikriausiai prakurams.

Ir aš ten porą kartų įsibrovęs pasičiupau keliolika knygų ir pluoštą popieriaus lapų, kurių tik viena pusė prirašyta. Tai buvo dar prieškario laikų ketvirtokų baigiamųjų egzaminų diktantai, paženklinti Paukštakių pradžios mokyklos kampiniu antspaudu.

Prisimenu pirmąjį to diktanto sakinį. „Kartą piemenėliai miške valgė duoną, ir vienas trupinėlis nukrito ant žemės.“ Kai kurie tų laikų ketvirtokai čia buvo padarę klaidą, jie sudėtiniam sakiny prieš „ir“ nepadėjo kablelio. Gramatinių klaidų buvo nedaug. Esu tikras, jog dabar aukštųjų mokyklų absolventai įveltų kur kas daugiau įvairiausių klaidų. Antai studijuodamas Vilniuje gavau savo giminaičių laišką, padiktuotą vidurinę mokyklą baigiančiai merginai. „Bučiuojam įsilkę“ buvo parašyta pabaigoj. Supratau – maniškiai norėjo, kad būtų parašyta „bučiuojam išsiilgę“, tačiau trys klaidos viename žodyje naujų laikų mergelei vidurinės baigti nesukliudė.

Gaila, kad aš tų diktantų neišsaugojau, o kelias knygas dar tebeturiu. Jos man prie dėdės Adomo buroklempės padėjo išsaugoti viltį, kad man dar pavyks kur nors pasimokyti ir gal net pačiam ateity ką nors parašyti.

1957 metais Vilniuje buvo surengtas respublikinis kūrybinių sąjungų plenumas, skirtas komunistinės ideologijos klausimams apsvarstyti. Nesitikėjau, kad aš ten būsiu linksniuojamas kaip pats kalčiausias atpirkimo ožys. Buvau „Septynių ožkenų“ autorius, o ta komedija buvo labai smagiai vaidinama Klaipėdos dramos teatre. Lietuvos dailininkai, muzikai, mano vyresnieji kolegos dramaturgai skaudesnių priekaištų nesusilaukė. Todėl vakare jie su Maskvos atstovais ir prievaizdais užpildė visą Neringos kavinę.

Kai visi gerokai įsismagino, prie fontanėlio kavinėj atsistojo gerai nusiteikęs ir šiaip linksmo būdo raudonskruostis dailininkas T. Kulakauskas.

– Ar jūs žinot, draugai, – plonu, vaikiškai nekaltu balsu kreipėsi į visus čia esančius plenumo dalyvius, – ar jūs žinote, kodėl rusų tiek daug, o lietuvių tiek maža?

Žmogus galvos neteko! Tokia rizikinga tema! Visi nuščiuvo.

– Jūs tik paklausykit, prisiminkit, kaip lietuviai keikiasi.

Vilniečiai dar labiau susigūžė. O Kulakauskas porino toliau:

– Kad jus kur velniai!.. Kad tave kur giltinė griebtų! Kad tave perkūnas! Rupūžės! Gyvatės!.. Kad jus kur galas!.. Kad jūs visą amžių – iš algos!.. Kad jūs kur šunį apkabinę kauktumėt!..

Niekas iš ten buvusių nesugebėjo visko prisiminti ir pakartoti, bet svarbiausią Kulakausko išvadą prisiminė.

– Dabar paklausykit, kaip keikiasi rusai...

Ir čia oratorius keletą kartų įvairiais būdais pajobsėjęs ir dar „kūjį“ paminėjęs tarė:

– O nuo to, brolyčiai, ir gimsta vaikai. Negi jūs to dar nežinojot?

Būtų gerai, kad pajuokavęs dabar galėčiau pasveikinti Lietuvos mokyklas ir mokytojus su Rugsėjo pirmąja. Kunigo, daktaro, mokytojo profesija lietuviams visada atrodė ypatinga, reikalaujanti pasiaukojimo. Gal net labiau meno negu mokslo. Tad kaip čia yra, kokios priežastys dabar Lietuvoj taip begėdiškai ėmė sargdinti mūsų gimtąją kalbą?

Atsidusdami palaidojom unikalią, prasmingą veiksmažodžių dviskaitą: mudu eisiva, judu eisita... O kurgi eina, kur taip beatodairiškai ritasi mūsų tauta? Mes pamažu atsisakom ir tariamosios veiksmažodžių nuosakos. Per sunkūs pasidarė sakiniai su kad. Paprasčiau kaip slavams žodelytį „kad“ jungti su bendratimi: ne kad nueičiau, kad padaryčiau, kad išliktume lietuviais, sakome, kad nueiti, kad padaryti, kad išlikti...

Anksčiau mes, paslydę, girti ar pastumti, pargriūdavom, parpuldavom, o dabar nukrintam. Kaip varvekliai nuo stogo, kaip supuvę obuoliai nuo šakos...

Kauno zoologijos sodo specialistai ir šiaip gamtos mylėtojai per televiziją mus tikina, kad krokodilai ir kitokie vandens gyviai valgo, žirafos valgo, žąsys, vištos ir net kirmėlės valgo. O ėda, graužia, lesa vienas kitą turbūt tik žmogus žmogų...

Teisėtvarkos pareigūnai, sučiupę vagis, plėšikus ar kontrabandininkus, iš jų išima tai, kas jiems nepriklauso arba neturi priklausyti. Politikai nebesako čia. Tai būtų per daug paprasta, todėl jie kur kas geriau jaučiasi šitoje vietoje. Teko girdėti, kaip jie pasisako už teigiamą pozityvą. Vienas prokuroras ramino mus, kad Lietuvoj tokių atvejų, kai tėvai seksualiai prievartautų vaikus, yra pakankamai mažai.

Susidaro įspūdis, kad kai kurie mūsų valdininkai ir net kultūros veikėjai dar tik užbaiginėja kokią nors apsileidusią mokyklą, todėl jų ausiai ir širdžiai malonūs vertalai atstovėjo, (ne)pavedė. Prie ko čia dainininkai, solistai, kurie savo dainas atlieka, bet jų nebedainuoja? Šokėjai pasirodo kokiam nors projekte, muzikantai atlieka savo gabalus, ir ko daugiau bereikia? Apie sporto komentatorių kalbą, kaip ir apie mūsų Kalbos komisijos darbą, šį kartą verčiau nebekalbėsiu. Šitoj vietoj jau būtų super arba visai nerealu, ta prasme. Ir taip jau kai kam mažai nepasirodys.

2015-ųjų rugpjūtis

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"