TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl nebenorime „lietuviais būt“

2015 07 08 6:00

Užuot įsiliejusi į intelektualų chorą, giedantį, kaip naudinga ir reikalinga nykstančiai lietuvių tautai kuo plačiau atsiverti svetimoms kultūroms, kalboms ir rašmenims (na, neturiu tokių argumentų, ir viskas, nors esu kalbininkė specialistė ir svetimoms kalboms/kultūroms kadaise buvau gana plačiai atsivėrusi), vis atsisuku į tą didelę šalį, kuriai taip ir nepavyko mūsų integruoti, ir pasvarstau ne vien apie tai, nuo ko pabėgome, bet ir apie tai, ką bėgdami praradome.

Tam turiu rimtą priežastį: anais laikais, anoje sąjungoje, būti lietuve ar lietuviu buvo garbinga. O šiandien į lietuvišką raidyną brukamos papildomos raidės dėl to, kad kažin kokia už užsieniečio ištekėjusi lietuvė nebepažįsta savęs, tą garbę, o kartu ir tautinę savigarbą tiems, kurie jos iki šiol dar neprarado, tik naikina.

Net ir pykdami ant mūsų už Romo Kalantos auką dėl Lietuvos laisvės, už mūsų talentingiausių kūrėjų, rašytojų, poetų nenorą kurti rusų kalba ar kitaip integruotis į rusiškos kultūros erdvę, saugant savo lietuviškumą, rusai gerbė mus kaip tautą. Jau vien priklausymas lietuvių tautai jų ir kitų SSRS tautų akyse tarsi uždėdavo ant lietuvių tautybės žmonių kokybės ženklą. Kartais tai pasireikšdavo didesniu reiklumu per patikrinimus, kartais - pamaloninimu deficitine preke, jos net nepaprašius, tik išgirdus lietuvišką akcentą.

O jau įsibėgėjus Sąjūdžiui būti lietuviu Rusijoje tapo netgi misija. Misija atstovauti tautai, su kuria tūkstančiai žmonių tiek SSRS, tiek už jos ribų siejo savo nedrąsias viltis, kad gyvenime ne visada laimi blogis ar brutali fizinė ir finansinė galybė. Pasakykite, kokia gi mūsų misija Europos Sąjungoje? Tapti mokiais vartotojais? Neveža...

Gyvenant Sovietų Sąjungoje mums, lietuviams, teko rinktis: ar prisitaikyti, kolaboruoti, ar visomis išgalėmis saugoti savo tautinę, krikščionišką, europinę savastį, dėl to atsisakant karjeros ar net pelnant kankinio vainiką.

Buvo ir tokių, ir anokių. Bet net ir tie, kurie pasirinkdavo kolaboravimo kelią, savo esybės gelmėse neretai saugodavo tėvų, senelių perduotas lietuviškas, krikščioniškąsias tradicijas, pasididžiavimą savo lietuviškumu, meilę Lietuvos žemei, dangui, kalbai, kultūrai. Net ir nugarai nuolankiai sukumpus, keliams paklusniai sulinkus, daugelio anų kolūkių pirmininkų, partijos sekretorių, gamyklų vyr. inžinierių širdyse ruseno gyva lietuviška dvasia. Būtent ji leido įsisiūbuoti Sąjūdžiui ir padėjo iškovoti laisvę. Ne tik politinę, bet ir dvasinę, kultūrinę laisvę.

Net kolaboruodama tauta stengėsi būti ir likti lietuviška. Ir tai - nepaneigiamas sovietinės praeities nuopelnas, nepaisant visos komunistinės ideologijos ydingumo.

O šiandien? Kas šiandien didžiuojasi esąs lietuvis? Nebent išmirštančios Sąjūdžio tautos likučiai, vos suduriantys galus su galais provincijos kultūros darbuotojai ir vienas kitas romantiško patriotizmo neišsižadėjęs jaunuolis, kuriam dar neteko susidurti su atsainumu ar net panieka kur nors Skandinavijoje, kur lietuviais besivadinantys išgamos šiurpina vietos gyventojus savo bukumu ir žiaurumu. Tik ir tuos trupinėlius „į žmones“ arba į Europą išėję gudresni tautiečiai visaip pajuokia ar apkeikia.

Ar gali būti kitaip, jei dabar visi mūsų ideologiniai pabūklai, strėlės ir pusmokslių blevyzgos nukreiptos tautiniam jausmui, meilei tam, kas lietuviška, naikinti ir dusinti, ką jau kalbėti apie pasididžiavimą, kuris apšaukiamas nuodėmingu nacionalizmu? Viešai kalbėti apie patriotizmą galima tik aukščiausiems valstybės vadovams, ir tai – tik griežtai dozuotai, ypatingomis progomis, tokiomis, pavyzdžiui, kaip per liepos 6-ąją. O mažutėliams per valstybines šventes maloningai leidžiama sugiedoti vieną kitą tautinę giesmę. Bet šiokiadieniais mes visi esame raginami būti europiečiais ir nekritiškai griebti visa, kas nukrenta nuo maloningo Europos stalo.

Kai atsisakoma krikščionybės idealų, kai dievu paskelbiamas aukso veršis, visa tai, ko negalima nusipirkti už pinigus, - dvasinės vertybės, žmogaus orumas, talentas, tautos meilė ir pagarba - išmetama iš būtinojo modernaus žmogaus pragyvenimo „krepšelio“ kaip nereikalingas ar net žalingas balastas. Tačiau, kaip pažymi psichologai, tyrinėjantys paauglių psichologijos ypatumus, žmogui būtina didžiuotis ar džiaugtis priklausymu tam tikrai visuomenės grupei (šeimai, genčiai, tautai, partijai, gaujai, valstybei...). Tai jam palengvina paties įvertinimą.

Bet kai už borto kaip sudėvėtos šlepetės išmetamos dvasinės vertybės, belieka didžiuotis gaujos, etninės ar politinės bendruomenės gausumu, galingumu, užimamos teritorijos platumu, esamais ar menamais turtais. Galiausiai pradedama didžiuotis net moraliniu palaidumu, paskelbiant jį asmens laisve ir šią suabsoliutinant.

Ar tai gali atstoti poreikį džiaugtis tėviške, Tėvyne, ryžtą aukotis dėl jos?

Masinė jaunimo emigracija vis labiau įsigalinčių liberalizmo idėjų fone – nedviprasmiškas atsakymas į šį klausimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"