TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl nepavyksta susikalbėti?

2006 10 11 0:00

Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis iškyla informacija apie nesusikalbėjimo atvejus tarp visuomenės ir įvairaus lygio valdžios instancijų.

Vienas atvejis - seniai vykstantis ginčas dėl Kazokiškių sąvartyno. Jis, tiesa, lyg jau ir pasibaigęs, ir statyba, kad ir vėluodama, vyksta, bet vietos bendruomenės bruzdėjimas nenutyla, žmonės dar rengiasi ieškoti būdų savo požiūriui apginti.

Kitas atvejis - nesenas. Tai reabilitacijos centro steigimas nuo narkomanijos baigiantiems gydytis vaikams. Vietos bendruomenė jokiu būdu nesutinka, negelbsti net arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus apeliacija į jų krikščionišką sąžinę.

Abiem atvejais užsispyrimas atrodo nepagrįstas, valdžios institucijų argumentai gana įtikinami, bet jie atsimuša tarsi žirniai į sieną. Kodėl taip yra? Ar čia kalta visuomenė, niekaip nenorinti suprasti bendrojo intereso ir į jį atsižvelgti? Jos pilietinis nesubrendimas ir socialinis egoizmas?

Galima būtų ją visu tuo kaltinti, ir galimas dalykas, kad tokie kaltinimai nebūtų visiškai nepelnyti. Bet atrodo, kad tikroji priežastis glūdi giliau. Žmonės yra neįmanomai pavargę nuo valdininkų arogancijos, nesiskaitymo, neteisingumo ir nesąžiningumo, nejautrumo jų teisėtiems reikalavimams ir interesams, jų žmogiškojo orumo žeminimo. Kita vertus, jie ima suvokti, kad gyvendami demokratinėje valstybėje jie turi ne tik teisę, bet ir pareigą rūpintis patys savimi, ginti savo interesus. Ir jie tai daro kaip mokėdami ir kaip išmanydami, todėl minėtos jų akcijos yra sveikintinas ir džiuginantis jų moralinio ir pilietinio atsitiesimo ženklas. Kitas dalykas - kiek tos akcijos pagrįstos.

Mums stinga dialogo kultūros. Nesame įpratę diskutuoti, pasverti argumentų "už" ir "prieš". Nemokame ir nenorime kantriai išklausyti oponento, stengtis teisingai suprasti jo argumentų ir ieškoti saviesiems kuo svaresnio pagrindimo. Šis nesugebėjimas siekia dar sovietinius laikus. Juk įprasta buvo girtis, kad kuriuo nors klausimu "ginčytasi iki užkimimo". Ginčytis reiškė perrėkti savo oponentą. Ir dabar dar dažnai taip ginčijamasi.

Diskusijų meno reikia ilgai mokytis, nes demokratinėje visuomenėje be diskusijų neįmanoma tvarkyti viešųjų reikalų. Toks mokymas jau vyksta mokyklose, nors gal dar ne taip intensyviai ir visuotinai, kaip norėtųsi. Tikriausiai dar reikės palūkėti, kol diskusijų kultūra taps visuomenės didžiosios dalies savastimi.

Šiaip ar taip, laukiame, kad naujus, dialogu grindžiamus santykius išugdys pirmiausia mokykla. Štai šiandien laikraštyje aprašytas toks atvejis iš mokyklos gyvenimo. Atvažiuoja iš Švietimo ir mokslo ministerijos inspektorė į rajoną susipažinti su pilietinio ugdymo situacija. Ten ji ima barti mokytoją, kam ši istorijos kabinete iškabino mokinių pieštus prezidentų portretus, užuot pagyrusi mokytojos ir mokinių kūrybiškumą, asmeninį santykį su valstybės vadovais ("Prezidentų portretai turi būti oficialūs"). Supeikė kitos mokytojos rūpestingai nudažytus kabineto baldus ("Man tokia spalva nepatinka"). Gražu, kad mokytojai neišsigando viršininkės autoritarinių sprendimų ir jiems viešai pasipriešino. Tai jau balsas laisvų žmonių, ginančių savo požiūrį ir orumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"