TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl nesibaigia savižudybių serialas

2015 01 25 6:00

Neseniai vėl sukrėtė pranešimai apie paauglių savižudybes. Per mėnesį jų buvo net trys. Žiniasklaidoje, kaip įprasta, pirmiausia pateikti faktai bei skaudžios aplinkybės, po to – telefoninių pagalbos linijų numeriai.

Žinoma, puiku, kad šios linijos egzistuoja ir bando kažkaip padėti, bet akivaizdu, jog vien jos nesustabdo lietuviško savižudybių serialo. Ir toliau kasmet iš gyvenimo savo noru pasitraukia visa gimnazijos laida. Ir vėl kaip priežastis minimos patyčios. Bujojančios, nepaisant visų mokyklose vykdomų programų prieš patyčias. Mokiniai tik pasistengia kuo greičiau užpildyti keliasdešimties klausimų anketas, skirtas mokyklos administracijai. Tuo visa kampanija prieš patyčias ir pasibaigia.

Dar neseniai vyravo nuomonė, jog patyčių mokyklose taikiniais tampa silpnesnio būdo, negražūs, turintys kažkokių ydų, nemokantys bendrauti vaikai. Tačiau panašu, jog šiuo metu patyčių objektais tampa talentingesni, įdomesni, originalesni, labiau išsilavinę, daugiau pasiekę, matę pasaulio vaikai. Būtent dėl savybių, kurios įprastai laikomos sėkmingo žmogaus atributais, jie tampa nepriimtini kitiems.

Štai ką interneto portalui 15min.lt neseniai prisipažino jauna mergina, modelis, „Miss Fashion TV 2014“ Karolina Toleikytė, sukrėsta moksleivės iš Šilalės savižudybės: „merginos tyčiojosi iš mano labai baltos odos, iš mano putlių lūpų, iš mano ilgų kasų, dėl mano išvaizdos, tos pačios, dėl kurios pelniau pripažinimą tarptautiniuose grožio konkursuose. Vidurinėje tyčiojosi dėl mano šeimos, kad gyvenau su išsiskyrusiais tėvais, dėl to, kad būdavau gražiai apsirengusi, kad gyvenom labiau pasiturinčiai nei kiti, žodžiu, rasdavo priekabių prie bet ko”, – pasakojo mergina.

Dabar garsaus modelio istorija – tik vienas pavyzdžių.

Panašu, jog viltys, kad sovietizmo nemačiusi karta išaugs kitokia, buvo kiek perdėtos. Net kyla klausimas, ar jaunoji karta netapo dar agresyvesnė ir žiauresnė, labiau nei bet kada garbinanti vidutinybes?

O kaip, pasakykite, atlaikyti spaudimą vaikams, jei patyčias toleruoja jų mokytojai? Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus pasakojo, jog šią instituciją pasiekiančiuose skunduose dažnai priekaištaujama, jog pedagogai nereagavo į smurto tarp mokinių atvejus arba reagavo netinkamai: neatkreipė dėmesio, neinformavo kitų institucijų, vaiko teisių apsaugos skyrių, policijos.

Po nesenų jaunų merginų savižudybių, komentarų dėl situacijos vėl prašyta „Jaunimo linijos“ vadovo Pauliaus Skruibio. Susidaro įspūdis, jog tik šis vienas žmogus, kaip tam tikros institucijos atstovas, nuolat kelia savižudybių prevencijos klausimą. O kam dar Lietuvoje tai nuoširdžiai rūpi?

Prieš pusmetį „Lietuvos žiniose“ P. Skruibio teiravomės, kodėl savižudybių klausimu Lietuva tokia neįgali: net per 25 nepriklausomybės metus nesugebėjo sumažinti jų skaičiaus.

P. Skruibis pripažino, kad šioje srityje tikrai trūksta sėkmės istorijų. Kai visi mato, jog didžiulė problema egzistuoja ilgą laiką ir niekas nesikeičia, kyla nusivylimas, esą nieko ir negalima padaryti, o galiausiai įsivyrauja fatalizmas.

Ieškant, kuo pasigirti, didžiuliu laimėjimu tenka vadinti tai, jog telefoninės pagalbos linijoms pavyksta surinkti daugiau piniginių aukų. Taigi, galės apmokyti daugiau emocinę paramą teikiančių savanorių.

Bet žvelkime plačiau: argi savižudybių prevencija Lietuvoje nėra panaši vien į savanoriavimą? Ar dėl šio reikalo nereikia rimtesnių pastangų? Juk tai – esminė Lietuvos problema, juodoji skylė, pagrobianti daugybę mūsų draugų, artimųjų, bendramokslių, bendradarbių gyvybių.

Tiesa, šių metų sausį šiaip ne taip pradėjo veikti ilgai laukta institucija – Savižudybių prevencijos biuras, kurio priedermė – rinkti, analizuoti, apibendrinti informaciją apie savižudybes, teikti siūlymus dėl prevencijos. Taigi, po ilgų dešimtmečių pradėsime rinkti išsamią savižudybių statistiką ir ją analizuoti. Regis, kalbėti apie realius veiksmus savižudybių skaičiui sumažinti kol kas neišeina.

Teisybės dėlei reiktų pridurti, jog smarkiai panorėję nesame bejėgiai. Juk žūstančiųjų keliuose skaičių sugebėjome sumažinti. Aišku, tam buvo organizuota plati, valstybinio masto kampanija. Ar tokios nereikėtų ir siekiant sumažinti mirčių dėl savižudybių?

Ta proga prisimena kadaise atsivėrusi prošvaistė – kai Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama Žilvino Padaigos, savo sveikatos politikos prioritetu paskelbė psichikos sveikatą (iš čia juk – ir patyčios, ir savižudybės). Deja, tokių dalykų daugiau negirdėjome iš jokio kito sveikatos apsaugos ministro. Žvelgiant atgal, Ž. Padaigos komanda ir jos prioritetai atrodė tikrai moderniai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"