TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl pamiršome "trečiąjį sektorių"?

2010 02 03 0:00

Didžiausia bėda, temdanti Lietuvos padangę, yra ne ekonomikos problemos ar socialinės sistemos spragos, o didžiulis žmonių nusivylimas ir nepasitikėjimas savivaldos ir valdžios institucijomis, visuomenę apėmęs bejėgiškumo jausmas.

Rodos, tai pastebi visi, tik ne politikai, kurie žaidžia savo žaidimus, domėdamiesi vien patys savimi. Be to, Lietuvos demokratijos problemų neįmanoma išspręsti susitelkus vien į atsakingų pareigūnų pakeitimus ar institucijų reformas, nes negerovių šaknys yra susijusios su pačia visuomenės struktūra.

Palyginti su padėtimi prieš dešimt metų, sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo sistemai ir kitoms reikmėms skiriamų lėšų kiekis Lietuvoje gerokai išaugo, ženkliai pakilo pragyvenimo lygis. Dėl narystės Europos Sąjungoje ir kitų veiksnių pasikeitė daugelio žmonių gyvenimo būdas, prasiplėtė jų galimybės. Tačiau nepasitenkinimo ir dantų griežimo nesumažėjo. Galbūt net priešingai - jo tik daugėja, jis virsta tikru nihilizmu. Klausydamas radijo laidų, kuriose skamba klausytojų nuomonė, neretai stebiesi žmonių išradingumu ir fantazija, kokiais baisiais žodžiais jie apibūdina valdžios veiksmus, kokius motyvus jai priskiria. Toks žmonių nusistatymas - ne vien subjektyvus įspūdis, bet ir sociologiniais tyrimais patvirtinti faktai. Tai yra ta terpė, kurioje mes gyvename.

Daugelyje jaučio odų prirašyta svarstymų ir samprotavimų apie valstybės institucijas, jose ieškant visų blogybių priežasčių. Tačiau pamirštama pažvelgti, kurlink vystosi pati visuomenė.

Visuomenėje per minėtą dešimtmetį įvyko savotiškų pokyčių. Tai galima vadinti cementavimusi, monopolijų, klanų ar grupių susidarymu. Versle, profesinėse srityse, žiniasklaidoje, politikoje, net kultūroje susiformavo monolitinės grupės. Veiksminga individo raiška tapo įmanoma tik susiliejus su viena iš grupių, prabilus jos balsu - tik tada tavo veikla įgyja pagreitį, o balsas sustiprėja šimtą kartų.

Naivus laisvės laikotarpis, kai kiekvienas lipo ant bačkos, kai kiekvienas turėjo šansą nuveikti ką nors nauja ir originalaus, nugrimzdo praeitin. Dabar, jei nori būti reikšmingas, turi prisiderinti, įsilieti į jau suformuotą orkestrą.

Pats savaime šis procesas yra natūralus, neišvengiamas visose valstybėse. Lietuvos savitumas yra tas, kad šalis maža, todėl čia susiformuoja vos kelios grupės. Pavadinkime tai "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" dilema - gali rinktis tarp dviejų polių, ir šis apsisprendimas nulems tavo užimamą poziciją visuomenėje. Vienos durys tau bus automatiškai atviros, kitų neverta net klibinti. Ypač sunku provincijos miestuose - čia vienos ar kitos srities monopolijos dažnai įsivyrauja. Jei žmogus netenka tokių monopolijų malonės, jis nebeturi jokios perspektyvos.

Vakarų valstybėse ši problema gerokai sušvelninama ten egzistuojančios stiprios pilietinės visuomenės ir jos puoselėjamo vadinamojo trečiojo sektoriaus dėka. Jo įnašas, beje, siekia iki dešimtadalio valstybės BVP. "Trečiasis sektorius" - tai miriadas pelno nesiekiančių organizacijų, fondų, iniciatyvų, institutų, projektų. Tu gali imtis iniciatyvos, kuri bus paremta ir įvertinta, arba prisidėti prie egzistuojančių įvairialypių veiklų. Atlygis čia kelis kartus mažesnis nei privačiose struktūrose ar valstybės tarnyboje, tačiau garantuota saviraiška ir visavertis gyvenimas. Paslaugos priartinamos prie žmonių, visuomenėje auga didžiausios vertybės, pasitikėjimo atsargos. Valstybė pasitiki "trečiuoju sektoriumi" ir paveda jam vykdyti įvairiausias funkcijas - nuo švietimo programų iki upių išvalymo ir kelių tiesimo. Sistema efektyvi ir lanksti - pavyzdžiui, sunkmečiu nereikia naikinti jokių institucijų, tiesiog nebefinansuojamas vienas ar kitas nevyriausybinės organizacijos vykdomas projektas. Aišku, būtinas šimtaprocentinis skaidrumas.

Lietuvoje apstu partijų ir politikų, deklaruojančių liberalizmo principus, tačiau tarsi nejučia išeina taip, kad kiekvienai funkcijai vis kuriama valstybinė kontora (su etatais, automobiliais ir t.t.), kuri vėliau pati ieško sau naujų darbų ir didina biurokratizmą. Susikūrė spiečius pusiau valstybinių viešųjų įstaigų, kurių nesugeba suskaičiuoti net Valentino Milaknio komisija, o jų finansavimo schemų išraizgyti turbūt išvis neįmanoma.

Vien knibinėjantis institucijose pakeisti atmosferos valstybėje jau neįmanoma, nors ir prezidentė, ir premjeras, regis, tuo nuoširdžiai tiki. Vieną ar kitą instituciją būtina reformuoti ir tai gali duoti naudos, tačiau esminių pokyčių sulauksime, kai galų gale atkreipsime dėmesį į gilias struktūrines visuomenės problemas. Lietuvos pilietinė visuomenė jau yra pasiruošusi prisiimti didesnį pasitikėjimą, tačiau tai vis dar yra nuosekliai ir arogantiškai ignoruojama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"