TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl „pažangiesiems“ nepatinka lietuviškos raidės

2015 01 16 6:00

Nors teritoriniai valstybių ginčai ir skirtingų ekonominių interesų kova nėra praeities dalykas, reikia suprasti, kad beveik visi svarbiausi mūsų dienų politiniai konfliktai iš esmės yra Vakarų pasaulyje jau kelis šimtmečius besitęsiančio pasaulėžiūrinio ar net metafizinio ginčo apraiškos. Ne kitaip yra ir su svetimų kalbų raidžių įtraukimo į Lietuvos Respublikos asmens dokumentus klausimu.

To didžiojo metafizinio ginčo stovyklos yra dvi. Viena (santykinai ją galima pavadinti klasikine ar tradicionalistine) pasisako už kultūrinę sistemą, kurioje gerbiama žmogaus prigimtis ir ja paremta krikščioniška visuomenės tvarka. Kita stovykla (vadinkime ją pažangiąja) bando kurti "naują žmogų" - nesuvaržytą nei religijos, kurią ji laiko opijumi liaudžiai, nei pačios prigimties (jos buvimo apskritai nepripažįsta) pančių.

Tradicionalistai mano, kad politika, kuriama nepaisant žmogaus prigimties, yra pavojinga. Kad Karlo Marxo ir kitų pažangiųjų mąstytojų eksperimentai veda ne į žmogaus išlaisvinimą ir laimingesnę visuomenę, bet į žmogaus pavertimą gyvuliu, o visuomenės - lengvai manipuliuojama, susinaikinimo link žingsniuojančia mase.

Jų teigimu, tokiems eksperimentams ir manipuliacijoms atspariausias yra įsišaknijęs žmogus. Įsišaknijęs savo kultūroje, kalboje, papročiuose, galiausiai - religijoje. Todėl jie gina viską, kas įtvirtina žmogų jo žemėje, valstybėje, be ko iš principo neįmanoma jo visavertė žmogiška būtis. Tradicionalistų manymu, nereikia naikinti ar versti tik simbolinėmis valstybių ir tautų sienų, nes jos yra ne dirbtinis žmonijos konstruktas, o prigimties dalykas. Jie pabrėžia, kad sienos tarp tautų yra net senesnės nei pačios valstybės, ir būtent jos leidžia tautoms išsaugoti savo kultūrą, papročius, kalbą. Todėl ir pripažįsta, kad tarp savo sienų tautos neprivalo visoms kultūroms ar kalboms suteikti vienodų teisių.

Tvirtos tapatybės žmogus, tradicionalistų įsitikinimu, yra stipresnis. O nereikia aiškinti, kad lietuvių tapatybei formuojantis kertinį vaidmenį atliko būtent kalba. Istorinio likimo, išpažįstamos religijos ar net politinio susiorganizavimo aspektais esant daugybei panašumų su kaimynais, būtent kalba leido lietuviams išsaugoti identitetą, savitumą ir suteikti šiokį tokį indėlį Vakarų civilizacijos raidai. Ne veltui būtent dėl kalbos tiek kovota tautinio atgimimo laikotarpiu. Ne veltui lietuvių kalba ir dabar saugoma įstatymų ir taisyklių, kurios griežtesnės nei daugumoje kitų Europos valstybių. Ne veltui būtent šį tapatybės pamatą itin aktyviai bando išklibinti mūsų „pažangieji“.

Garsus sovietmečio rusų disidentas Vladimiras Bukovskis, kalbėdamas apie šiuo metu Europoje dominuojantį neomarksistinį mąstymą, pabrėžia, kad civilizacijos ir kultūros pamatams griauti dabar pasitelkiamas nebe proletariatas, kaip bolševikų revoliucijos atveju, o įvairios mažumos - tai akivaizdžiai matyti kad ir stebint vis tebesitęsiančią seksualinę revoliuciją. Ironiška, kad kovojant su tautinio tapatumo pamatais dabar naudojamasi savo pažiūromis ir gyvenimo būdu labai jau tradicionalistine mažuma – slavakalbiais Pietryčių Lietuvos gyventojais.

Verta atkreipti dėmesį, kad V. Bukovskis pabrėžia, jog tos mažumos neomarksistams iš tikrųjų visai nerūpi. Tikrasis „jų uždavinys - sugriauti mūsų visuomenę; tai iš esmės tūžminga marksizmo versija“.

Įstatymo pataisas, panaikinančias lietuviško raidyno išimtinumą Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose, kartu su partijos bičiule Irena Šiauliene pateikęs socialdemokratas Gediminas Kirkilas teigia, kad tai padaryti būtina dėl gerų santykių su Lenkija. Tokie aiškinimai, žinoma, tėra pigi demagogija. Lenkijos santykiai su JAV, Vokietija ar Latvija, kurios taip pat nerašo lenkiškų raidžių savo asmens dokumentuose (arba Latvijos atveju – rašo jas ne pagrindiniame lape), dėl to nė kiek nepablogėjo. Pablogėti jie galėtų nebent tada, jei Lietuva pradėtų kištis į tai, kaip tarp savo sienų vienu ar kitu klausimu tvarkosi Lenkija.

Ginčas dėl asmenvardžių rašybos vyksta ne tarp Lenkijos draugų ir priešų, kaip kai kas norėtų mus įtikinti. Ginčas vyksta tarp tų, kurie gina „senąją“ krikščionišką Europą su visomis ją sukūrusiomis ir jos išlikimui būtinomis nacionalinėmis tradicijomis, ir tų, kurie ją bando sunaikinti vienydami, vienodindami ir išplaudami iš jos bet kokius ją sukūrusios civilizacijos likučius. Kiekvienas, nors ir nedidelis, jos pamatų paklibinimas yra maža pergalė žengiant didesnių tikslų link.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"