TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl per rinkimus neveikia lygi konkurencija?

2016 05 24 6:00

Jeigu teisūs politikos apžvalgininkai, teigiantys, kad tokį didelį kyšį dabar jau buvęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis greičiausiai ėmė ne sau, o partijos reikmėms, turime dar vieną įrodymą, kodėl Lietuvos realiame gyvenime per rinkimus neveikia lygi konkurencija.

Lietuvos Konstitucijos 4 straipsnis sako, kad aukščiausią suverenią galią valstybėje tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tikslesnio apibrėžimo, kaip turi būti demokratiškai išrinkti tie atstovai, Konstitucija nepateikia, bet tai labai aiškiai nustato daug įvairių tarptautinių normų. Vienas tokių svarbių demokratinių rinkimų principų – lygios politinės konkurencijos galimybės. Lietuva įpratusi vertinti, kritikuoti kitas šalis, tačiau naudinga atsigręžti ir į save, pasižiūrėti, ar patys neturime bėdų.

Ar rinkimuose dalyvaujantiems asmenims, partijoms sudaromos lygiavertės konkurencijos sąlygos, jeigu vieni rinkimų kampanijai naudoja tik tas lėšas, kurias gali gauti įstatymų nustatyta tvarka, o kiti dar prisiduria ir iš šalies, galbūt pažeisdami įstatymus? Savaime aišku, pastarosios partijos, politikai turės kur kas geresnes sąlygas laimėti rinkimus ar bent pasiekti daug ryškesnių rezultatų nei tie, kurie viską darys remdamiesi įstatymais.

Būtent todėl valstybės tarnybos, taip pat tos, kurioms pavesta tirti nusikaltimus, prieš rinkimus turėtų būti smarkiai orientuotos ir į galimus politikų ar partijų daromus nusikaltimus. Tačiau kyla viena didelė problema: kaip organizuoti šią veiklą, kad valstybės specialiųjų tarnybų veiksmai nedarytų įtakos rinkimų rezultatams, kai, remiantis vien įtarimais, pakertama vienos ar kitos partijos arba politiko reputacija. Juo labiau jei tik po rinkimų paaiškėja, jog tie įtarimai taip ir nepasitvirtino. O žala jau padaryta. Taip specialiosios tarnybos gali tapti instrumentu daryti įtaką rinkimams, ir tai teisinėje valstybėje nepriimtina.

Kita vertus, jeigu šios tarnybos nieko nedaro, kaip dažnai buvo iki šiol, rinkimų rezultatai irgi gali būti iškreipti, ignoruojant lygios konkurencijos principą. Juk vieša paslaptis, kad ne viena partija turi slaptąją buhalteriją ir vadinamąją juodąją kasą. Jeigu tarnybos ras jėgų užčiuopti tik vienų politinių jėgų galbūt šešėlinius pinigus, o kitų stengsis nepastebėti, rinkimų rezultatai taip pat bus iškreipti.

Štai kodėl pareigūnai turėtų jausti didelę atsakomybę tiek už savo darbo metodus, tiek už rezultatus. Jie gali padaryti labai naudingą darbą prisidėdami šalinant politinės, partinės korupcijos apraiškas. Tačiau tie patys pareigūnai gali tapti ir politinės korupcijos ramsčiu. Todėl dar iki rinkimų turėtume gauti specialiųjų tarnybų atsakymą į esminį klausimą: kuriose partijose matyti šešėlinės buhalterijos apraiškos? Kaip į jų akiratį pakliuvo Liberalų sąjūdžio lyderis, o gal ir šios partijos finansinė veikla?

Šešėlinių pinigų egzistavimas – ne vienintelė problema, kodėl Lietuvoje neveikia lygi politinė konkurencija. Mūsų valstybėje įstatymais įtvirtinta norma, kad dalis partijų, gerai pasirodžiusių per praėjusius Seimo ir savivaldybių rinkimus, gauna finansavimą iš valstybės biudžeto, o kita dalis partijų arba savarankiškai norintys kandidatuoti politikai susiduria su draudimu prašyti juridinių asmenų paramos, kaip buvo leidžiama anksčiau. Todėl vieni per rinkimus „varto“ milijonus ir investuoja juos į galingą reklaminę kampaniją, o kiti skaičiuoja kiekvieną eurą, kurį gali skirti patys arba surinkti iš atskirų fizinių asmenų.

Jų skrajutės paskęsta tarp milžiniškų plakatų, kitokios informacijos, kurią rinkėjams ant galvų pažeria pinigų nestokojantys politikai. Dėl šios priežasties mažoritarinėse (absoliučios ir paprastos daugumos) rinkimų apygardose dažniausiai išrenkami tik tie patys išsikėlę asmenys, kurie turi pinigų arba gali jų gauti šešėliniais, oficialiai nedeklaruotais būdais.

Įdomu, kad ši situacija, nesikeičianti nuo tada, kai buvo uždraustas (ir gerai padaryta) partijų finansavimas iš juridinių asmenų kišenės, mažai ką stebina. Nors partijų ir rinkimų kampanijos finansavimo reforma įgyvendinta, nežengtas kitas žingsnis – nesuteikta galimybė pinigų iš biudžeto negaunančioms partijoms, politinėms organizacijoms, asmenims bent kiek dalyvauti politikoje. Niekaip nesulaukia dėmesio ir pasiūlymas skirti lėšų asmenims bei partijoms neatsižvelgiant į tai, ar buvo peržengtas rinkimų barjeras, surinktas finansavimui gauti būtinas balsų skaičius (procentais), taip pat kiekvieną rinkėjų balsą vertinti ne vien kaip politinę, bet ir kaip finansinę paramą. Ir šie balsai į jokią šiukšlių dėžę neturėtų pakliūti.

Nelygiavertės konkurencijos per rinkimus esama ir kitur. Neretai politikai apeina rinkimų kampanijos draudimus ir sumažina jos išlaidas, pateikdami savo reklamą kaip socialinę. Ši praktika, pavyzdžiui, ypač paplitusi Šiauliuose. Prieš praėjusius rinkimus mieste atsiradus dideliems politikų plakatams, žmonės laužė galvas, iš kur gauta tokių milžiniškų pinigų šiai reklamai. Paaiškėjo, kad politikai, padedami vietos valdžios, tą reklamą sugebėjo prakišti kaip daug mažiau kainuojančią socialinę reklamą.

Turėtų būti vertinamas ir toks atvejis, kai visuomeninės televizijos pokalbių laidos vedėjas į šou, rengiamą už biudžeto pinigus, sumano pasikviesti tik jam patinkančių partijų atstovus, vadovaudamasis principu, kad studijoje visi negali tilpti? Negi valstybės institucijų, ypač Vyriausiosios rinkimų komisijos, nejaudina, jog akivaizdžiai pažeidžiamas lygios politinės konkurencijos principas? Juk taip iškreipiami ir rinkimų rezultatai.

Ne vienam žmogui Lietuvos politinis gyvenimas atrodo sustingęs, todėl jis norėtų matyti permainų. Tačiau svarbu suvokti, kad tiek mūsų valstybės teisinė bazė, tiek institucijų veikla orientuota į tai, jog valdžioje išsilaikytų dabar valdančios ar opozicijoje esančios partijos. Į jų kovą gali įsiveržti nebent tie, kurie sukelia skandalą, sulaukiantį didelio visuomenės atgarsio, arba turi turtingų rėmėjų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"