TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl prezidentė neturėtų tylėti

2012 09 24 6:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atvirai sukritikavo iniciatyvą, raginančią didinti elektros kvotas šiluminėms elektrinėms.

Kliuvo ir šią iniciatyvą palaikantiems socialdemokratams, Darbo partijai ir Artūro Zuoko vadovaujamai "Sąjungai TAIP". Ji paragino rinkėjus gerai pagalvoti prieš balsuojant "už tuos, kurie jums žada, bet daro viską priešingai". Prezidentės pasisakymą galima tik sveikinti, nors tegul specialistai sprendžia, ar jos pastabos apie kvotas yra teisingos.

Vieni apžvalgininkai mano, kad prezidentės kritikos tikslas - ne paveikti būsimus rinkimus, o užtikrinti, kad politika šilumos sektoriuje būtų formuojama taip, kaip jai atrodo teisinga. Tačiau vargu ar per patį Seimo rinkimų įkarštį prezidentė mąsto tik apie ūkį. Esu labiau linkęs pritarti A.Zuokui, kuris teikia pirmenybę politiniams apskaičiavimams, nors jos tikslą, priešingai nei A.Zuokas, apibūdinčiau kitaip. Manau, kad prezidentė ne tiek meta gelbėjimosi ratą konservatoriams, kiek siekia palaikyti partijas, kurių politiką laiko Lietuvai naudinga.

Džiugu, kad prezidentė svarbiais šaliai klausimais kalba svarbiu laiku. Protingesnis tas ūkininkas, kuris neįleidžia lapės į vištidę, negu tas, kuris palikęs vištidės duris atviras tikisi kaip nors apsaugoti viščiukus. Jei prezidentė mano, kad kai kurių partijų programos yra geresnės, o jų vadovai kompetentingesni, tyla nėra geriausia byla. Prezidentė turėtų stengtis pasukti rinkimus Lietuvai teigiama linkme. Laiku išreikšdama savo nuomonę, ji gali paveikti rinkimų eigą ir išvengti bėdų, kurios vėliau vargintų ją ir visą šalį. Geriau, kad valdžiai nepribrendusi ar netinkama partija surinktų mažiau balsų per rinkimus, negu stengtis ją sudrausminti ar pažaboti, kai ji laimi keliasdešimt mandatų.

Prezidentė pastaruoju metu ne kartą kritikavo Darbo partiją ir A.Zuoką, ne kartą pabrėžė energetinės nepriklausomybės bei finansinės drausmės svarbą ir taip leido suprasti, kad ji remia šiuos siekius palaikančias partijas. Ir netiesiogiai ragino rinkėjus daryti tinkamas išvadas.

Nesu politinės retorikos ekspertas, tad nežinau, ar prezidentės būdas pasisakyti yra veiksmingiausias. Net jei jos pastabos vieniems gali atrodyti perdėm tiesmukos, svarbu, kad pirmas Lietuvos asmuo atvirai reiškia savo nuostatas, neslepia jų dėl tariamo neutralumo. Rinkėjai patys geba įvertinti prezidentės, kaip ir kitų politikų, kalbas.

Nežinome, kokios bus prezidentės veiksmų pasekmės. Vieni mano, kad populiari prezidentė gali paveikti rinkėjus, tad susilpnės kritikuojamų partijų populiarumas. Kiti spėja, kad poveikis bus minimalus. Kiekvienu atveju D.Grybauskaitė rizikuoja savo politiniu kapitalu. Kritikuojamos partijos neužmirš prezidentės pastabų ir, patekusios į valdžią, gali mėginti apsunkinti jai gyvenimą. Seimas jau parodė savo galią, praėjusį antradienį nepritardamas Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo Žimanto Pacevičiaus atleidimui. Su šypsena galima priimti Darbo partijos vicepirmininko Vytauto Gapšio aiškinimą, kad Seimo sprendimas nesusijęs su D.Grybauskaitės pastabomis.

Įsitikinimas, jog prezidentė turėtų tylėti kaip pelė po šluota, dažnai siejamas su Konstitucijos nuostata, kad prezidentas turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijos ir politinėse organizacijose. Tačiau nepriklausymas politinei partijai toli gražu nereiškia, kad prezidentas turi būti neutralus, vienodai traktuoti visas politines jėgas, kad jam apskritai nevalia vertinti politinių partijų ir jų veiksmų. Net nepriklausydamas jokiai politinei partijai prezidentas nenustoja būti politikas.

Niekas neturėjo abejonių dėl Algirdo Brazausko politinių simpatijų, kai jis buvo prezidentas. Jis buvo LDDP kūrėjas, ideologas ir neoficialus vadovas, net kai prezidentavo. Tai turėjo teigiamų pasekmių, pavyzdžiui, kai jis nutarė, kad premjeras Adolfas Šleževičius turi būti atstatydintas dėl to, jog įsivėlė į finansinį skandalą, ir kai jis sutramdė karštakošius partijos ideologus, norėjusius konfrontuoti su Katalikų bažnyčia.

Valdas Adamkus suskubo neigiamai vertinti D.Grybauskaitės išreikštą kritiką trims partijoms. Toks jų išskyrimas prieš rinkimus esąs nekorektiškas ir tolygus moraliniam spaudimui. V.Adamkus pabrėžė, kad "jokiu būdu niekada tokio dalyko nebūčiau daręs".

Kadenciją baigusio prezidento atmintis yra trumpa. Per 2000 metų Seimo rinkimus jis nesitenkino vien kritiškomis pastabomis. V.Adamkus ne tik dažnai ir piktai kritikuodavo konservatorius, bet kartu su savo patarėjais atliko ir svarbų vaidmenį kuriant Naujosios politikos judėjimą, kuris vienijo Naująją, Centro, Moderniųjų krikščionių demokratų ir Liberalų sąjungas. Jis stengėsi pakeisti politinį peizažą suburdamas partijas, kurios turėjo būti atsvara konservatoriams ir kairiesiems.

Sveikindamas Naujosios politikos suvažiavimą, V.Adamkus pareiškė tikįs, kad konferencija "padės išryškinti naujos politikos gaires bei suteiks Lietuvos ateičiai aiškesnę perspektyvą". O rugsėjo 27 dieną, likus mažiau nei dviem savaitėms iki rinkimų, jis savo dienoraštyje rašė: "...vakare Raimundo Mieželio bute susitikau su Artūru Paulausku ir Rolandu Paksu. Jie mane informavo apie jų partijų prieš rinkimus įvykusius susitarimus ir planus sudaryti koaliciją." Tiek dėl kadenciją baigusio prezidento teiginio, kad "jokiu būdu niekada tokio dalyko nebūčiau daręs."

Prezidentė ir jos patarėjai turi apskaičiuoti, kokį poveikį turės aktyvesnis politinis vaidmuo. Jis gali būti ne tik naudingas, bet ir kontraproduktyvus, jei kritikuojamos, tačiau pergalę pasieksiančios partijos mėgintų "pastatyti prezidentę į vietą". Pravartu prisiminti, kad laimėję rinkimus 1996 metais konservatoriai visiškai izoliavo prezidentą A.Brazauską. Tai paskatino jį nesiekti antros kadencijos. Prezidentės sprendimas yra rizikingas, jis gali sumažinti jos politinį kapitalą ir populiarumą. Bet manau, kad reikia rizikuoti politiniu kapitalu siekiant įgyvendinti svarbius politinius tikslus. Mes jau patyrėme, kad prezidentas, kuriam labai rūpi to kapitalo išsaugojimas, tampa pasyviu įvykių stebėtoju, negebančiu rimčiau paveikti valstybės gyvenimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"