TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl reikalinga Lietuvos konstitucinė reforma?

2014 09 09 13:45

Žmogaus prigimtis ir jos evoliucija domino ir domina daugelį smalsių bei mąstančių žmonių. Mattas Ridley - vienas iš tų. Jis savo knygoje „Raudonoji karalienė: lytis ir žmogaus prigimties evoliucija“ (Vilnius, 2013) bando atskleisti gyvųjų organizmų skirtingų lyčių atsiradimo ir evoliucionavimo priežastingumo paslaptį bei genetines subtilybes, daugiausia dėmesio sutelkdamas į žmogaus prigimtį.

Iš daugelio įdomių autoriaus išvadų norėtųsi aptarti vieną ir šiek tiek ją išplėtoti.

Mintis, kad gyvybės rūšių įvairovė atsirado ir ilgainiui išsaugojo savo rūšinį savitumą tik dėl to, jog dauginantis lytiškai palikuonis yra genetiškai kitoks negu kiekvienas jo tėvų, gana įtikima. Dauginantis tokiu būdu, kai nereikalinga partnerystė, reikėtų mažiau laiko ir pastangų, tačiau palikuonis, paveldėdamas visas savo pirmtako savybes, išliktų lengvai įveikiamas ir parazitams, kurie buvo prisitaikę prie jo gimdytojo.

Panagrinėkime parazitizmą kaip reiškinį gyvūnijos tarpusavio sąveikoje, suvokdami jį plačiąja prasme, t. y. kai vieni organizmai naudojasi kitais ne tik kaip endoparazitai ar ektoparazitai, bet ir kai vieni gyvūnai yra kitų gyvūnų mitybos grandinės dalis arba kai vieni gyvūnai neatlygintinai naudojasi kitiems priklausančiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis gėrybėmis (pavyzdžiui, lokys – bičių medumi, korumpuoti valdininkai – piliečių turtu, valstybinės institucijos – suvereniomis tautos galiomis).

Mus dominantis parazitavimas žmonių visuomenėje turi tą pačią gamtinę prigimtį, kaip ir kitų gyvųjų organizmų sąveikos atvejais, tik tarp žmonių tai dažniausiai pasireiškia daug rafinuotesnėmis formomis ir pavojingesnio intensyvumo rodikliais.

Įvairiais istorijos etapais parazitavimo sklaida visuomenėje pasiekia net epideminį mastą. Tai atsitinka, kai ilgą laikotarpį visuomenės organizacinėje sistemoje nevyksta pokyčių: valdžioje ilgam įsitvirtina ta pati grupė „draugų“, sustabarėja konstitucinių ir kitų teisės normų sistema, įstatymų taikymo praktika atitrūksta nuo lingvistinės teisės normų prasmės ir pilietinės teisėjautos.

Žmonių populiacijai taikant bendruosius gyvojo pasaulio dėsningumus – juos santykinai pavadinsime bioproto reiškiniais, – galima daryti išvadą, jog tik dėl nenutrūkstančių pokyčių socialinių struktūrų raidoje, toms struktūroms stichiškai ar kryptingai evoliucionuojant, žmonija gali išvengti parazitinių pandemijų.

Žinant, kad tik kokybinės permainos gelbsti bendruomenes nuo parazitinių infekcijų - užkerta kelią joms plisti, kol mutuodami parazitiniai gaivalai vėl prisitaikys prie naujų kokybinių sąlygų, politinių ir teisinių institutų reguliarūs pokyčiai yra būtini. Tai reikštų, jog valstybėse būtinos ir neišvengiamos konstitucinės reformos. Jų neišvengiamumą bandysiu pailiustruoti lietuviškos tikrovės pavyzdžiais.

Prieš pradedant LR Konstitucijos tekstinę analizę reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ne tiek LR Konstitucijos tekstas, kiek konstitucinių normų taikymo praktika Lietuvoje neatitinka prigimtinių žmogaus teisių bei laisvių ir demokratinių principų, kuriuos laikome civilizacijos vertybėmis. Įsitvirtinusi ydinga praktika aiškinti Konstituciją pagal parazituojančių grupių interesus ilgainiui tampa tokia gaji, kad ją išgyvendinti, nedemontavus institucinių struktūrų, kurios budriai saugo savo kūriniją, beveik neįmanoma. Demontuoti kai kurias valstybės mechanizmo grandis galima tik konstitucine reforma. Taigi LR Konstitucijos taikymo praktikos ydingumas suponuoja konstitucinės reformos neišvengiamumą.

Pradžioje panagrinėkime situaciją, kai konstitucinis Tautos steiginys – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – KT) – savo instituciniais aktais ėmė diktuoti suverenias galias turinčiam konstituciniam steiginio steigėjui – Tautai, jog reikėtų keisti Konstituciją, kad ji atitiktų KT priimtus Konstitucijos išaiškinimus. Byla (pilietis prieš valstybę dėl pažeistų rinkimų teisių) su tokiomis KT nuostatomis pateko į Europos teisines institucijas. Išnagrinėjus bylos medžiagą ir paaiškėjus, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2011 m. sausio 6 d. sprendimu ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2014 m. kovo 25 d. išvada nustatė, jog absoliutus draudimas piliečiui (nagrinėjamu atveju Rolandui Paksui) bet kada ateityje visuotiniuose rinkimuose, kuriuose sprendimo teisė priklauso Tautai, kelti savo kandidatūrą prezidento ar Seimo rinkimuose arba tapti ministru pirmininku ar ministru pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Todėl KT priimti aktai ta apimtimi, kiek jie taiko absoliučius draudimus piliečiui kandidatuoti ir varžo piliečių teisę rinkti, pagal protingumo kriterijus turėjo būti panaikinti, o jų pagrindu asmeniui taikomas diskriminacinis režimas nedelsiant nutrauktas. Deja, Lietuvoje to neįvyko.

Paminėtina, kad KT, teikdamas savo išvadas priesaikos ir rinkimų klausimu, be jokio loginio pagrindo suabsoliutino pareigūno politinės priesaikos svarbą Tautos gyvenime. Tai, jog iš naujo perrinktam prezidentui ar parlamentarui negalioja per ankstesnę kadenciją duota priesaika, darytina logiška išvada, kad jis prisiekia tik vienos kadencijos laikotarpiui. Turint galvoje, jog tai ne sakralinė, o politinė priesaika valstybei, kurios vertybinių orientacijų turinys palaipsniui evoliucionuoja, KT piršta vienkartinės visam gyvenimui priesaikos galimybė nėra kuo nors pateisinama. Prisiminus Lietuvos nepriklausomybės gynėjų anksčiau duotas karinės tarnybos priesaikas sovietinei valstybei, KT išvada dėl politinės priesaikos amžinumo neišlaiko kritikos.

Toks loginio įžvalgumo stokojantis savavaldžiavimas, institucijai savinantis konstitucines suvereno galias, įvardytinas kaip institucinis parazitavimas. Jis įspėja apie konstitucinės reformos, užkertančios tokio savavaldžiavimo galimybę, būtinumą.

Kitas LR Konstitucijos ydingo taikymo pavyzdys, liudijantis konstitucinių normų ignoravimą teisėkūros praktikoje, yra Konstitucijos 117 straipsnio nepaisymas. Štai ką nustato minėtas Konstitucijos straipsnis: „Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį."

Ar turi ką nors bendra su bylos proceso viešumu tokios LR civilinio proceso kodekso normos:

„321 straipsnis. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

1. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis.“

„322 straipsnis. Bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.“

„350 straipsnis. Kasacinio skundo priėmimo tvarka

1. Kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudaryta atrankos kolegija. (...) Kasacinio skundo priėmimo klausimas išsprendžiamas priimant nutartį rašytinio proceso tvarka. (...)

4. Kasacinio skundo priėmimo klausimas išsprendžiamas nutartimi. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.“

„356 straipsnis. Bylos nagrinėjimas kasacinio teismo posėdyje

1. Kasacinė byla nagrinėjama pasibaigus kasacinio skundo padavimo terminui. Kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.“

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „viešas“ apibrėžia taip : „1. visiems skirtas, visuomenės naudojamas; 2. atviras“.

Ar rašytinis procesas, kai jame praktiškai negali dalyvauti ne tik visuomenės atstovai, bet ir proceso šalys, gali būti laikomas viešu?

Ar atrankinis teisingumas, kurį taiko teismo kasacinė instancija, kur nors numatytas LR Konstitucijoje?

Vertinant antikonstitucinių nuostatų įtvirtinimą kodekso normose, galima prieiti prie išvados, kad be konstitucinės reformos konstitucinio nihilizmo išgyvendinimas šiandien neturi perspektyvos, nes tam dar nėra politinės valios.

Nagrinėjant LR Konstitucijos tekstą jos norminio turinio požiūriu, iš jos tiesiog skliste sklinda idealistinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvasia. Akivaizdu, kad Konstitucijos autoriai, modeliuodami Tautos gyvenimo valstybėje principus 1992 metais, dar nesusimąstė nei dėl partinio ar institucinio parazitavimo tautinės savivaldos sąlygomis, nei dėl demokratinių vertybių galimos imitacijos tinkamai neįtvirtinus valdžių pasidalijimo ir valdžios šakų galių proporcingumo principų.

Štai LR Konstitucijos 60 str. 2 dalis, nustatanti, kad Seimo narys tuo pat metu (neatsistatydinęs iš Seimo narių) gali tapti ministru pirmininku ar ministru, akivaizdžiai įtvirtina įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios susipynimo sąlygas. Dėl to valdžių atskyrimo principas LR Konstitucijoje nėra tinkamai išgrynintas.

Demokratinės sistemos gyvybingumui valstybėje ne mažiau svarbus ir valdžios šakų galių proporcingumo principas, pagal kurį nė viena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė) negali veikti, ignoruodama kitos valdžios galias.

Deja, Lietuvoje yra kitaip. Lietuvos teismai, kuriems suteikta išimtinė teisė aiškinti Seimo priimtus įstatymus ir jų „klausyti“ („Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“ – LR Konstitucijos 109 str. 3 dalis), bet ne jais vadovautis, formaliai gali visiškai ignoruoti įstatymų turinį ir tuos tikslus, dėl kurių įstatymų leidėjas priėmė įstatymą. Beje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 1985 metais patvirtinti Pagrindiniai teismų nepriklausomumo principai apie teisėjo vaidmenį kalba kitaip: „Teisėjai bylas nagrinėja nešališkai, vadovaudamiesi faktais ir įstatymais (...)."

Toks minėtiems principams neadekvatus konstitucinės normos turinys, kuris neįpareigoja teisėjo įstatymu vadovautis (pakanka tik jo klausyti, bet nebūtina girdėti), neorientuoja teisėjo į nešališkumą ir faktus, o suteikia jam visišką nepriklausomumą („Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi“ – LR Konstitucijos 109 str. 2 dalis), neabejotinai prisideda prie to, kad teismai kartais priima absurdiškus, faktams ir gamtos bei logikos dėsniams prieštaraujančius sprendimus. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 metų balandžio 6 dienos sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, tenkindamas kažkieno privačius interesus dėl valstybės nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo panaikinimo, bet nerasdamas tam teisinių pagrindų, absurdišku pretekstu imitavo norminio akto (Reglamento) pažeidimą. Esant Reglamente apžvalgos aikštelės (regyklos) sąvokos apibrėžimui, pagal kurį regyklos pastatas apibūdinamas kaip „į žemę besiremiantis statinys“ ieškinyje pateiktą neigiantįjį tvirtinimą, jog „statomas (...) regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys“, pripažino pagrįstu ir įvardijo kaip Reglamento pažeidimą, tuo pretekstu panaikindamas statybos leidimą.

Ar pažeidė teisėjas LR Konstituciją, padarydamas sveikam protui priešingą išvadą? Manytina, kad teisėjo veiklą vertindami formaliai dėl tokio teisėjo verdikto galėtume ginčytis. Jeigu konstitucinėje normoje būtų įrašyta, jog teisėjas turi vadovautis faktais, gamtos ir logikos dėsniais, o ne tik klausyti įstatymo, kuris visų gyvenimo atvejų negali numatyti, jo absurdiška išvada būtų Konstitucijos pažeidimas, gresiantis teisėjui apkalta.

Ar tokia situacija nereiškia, jog Lietuvoje reikalinga konstitucinė reforma, kuri Konstitucijos turinį priartintų prie tarptautinių deklaracijų, konvencijų, paktų, prie kurių Lietuva prisijungusi.

Kalbant apie teisminės valdžios išskirtinumą iš kitų valdžios šakų dėl jos galių viršenybės kitų valdžios šalių atžvilgiu, pažymėtina ir tai, kad kitos valdžios patenka į visuomenės ar parlamentinę kontrolę. Teisminė valdžia tiek, kiek ji vykdo savo institucines funkcijas (ne bylose priimamų sprendimų atžvilgiu), palikta be jokios kontrolės, išskyrus butaforinę teisminės savivaldos kontrolę. Bangaloro teisėjų elgesio principai, priimti Hagoje 2002 metais, nesuabsoliutina teisėjų kontrolės sistemos negalimumo, užtikrinant teisėjų nepriklausomumo apsaugos pagrindus. Minėtų Principų įžanginėje dalyje teigiama: „Principai iš anksto numato, kad teisėjai už savo elgesį yra atskaitingi tam tikroms nepriklausomoms ir nešališkoms institucijoms, įsteigtoms teisminių standartų apsaugai.“

Lietuvos teismų teisėjai, pasitelkdami Konstitucinį Teismą, kurio statusas valdžių padalijimo principo požiūriu apskritai neapibrėžtas (KT vien dėl to, kad į jį negali kreiptis piliečiai, kai LR Konstitucijos 30 straipsnis užtikrina kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą, funkcionaliai nelaikytinas teismu), vykdo ne tik teisingumo funkcijas, bet iš dalies tvarko ir valstybės biudžeto lėšas, kiek jos turi tenkinti teisėjų interesus. Tačiau pagal LR Konstitucijos 67 str. 14 punktą biudžeto tvirtinimo ir priežiūros funkcijos patikėtos Seimui.

Ar tokia padėtis, kai teisminė valdžia vykdo teisėjo funkcijas savo byloje, suvaržydama parlamento galias, nėra esminių demokratinės valstybės principų pažeidimas?

Principas, jog niekas negali būti teisėju savo byloje (nemo judex in causa sua), nekvestionuojamas nuo Senovės Romos laikų. Ar šio principo nebūtina įtvirtinti Lietuvos Konstitucijoje, kad visuotinai pripažįstamos tiesos ir Lietuvoje turėtų praktinį pritaikymą?

Jeigu mes manome, kad teisėjai negali vykdyti teisingumo savo bylose, tai LR Konstitucijoje būtina nustatyti, kas tokiais atvejais, kai suinteresuotas bylos dalyvis yra teismas ar teisėjas, turi atlikti teisingumo vykdytojo funkcijas. Vien dėl tokios konstitucinio reguliavimo spragos Lietuva pribrendo neišvengiamai konstitucinei reformai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"