TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl Rytų Europoje stringa socialinė politika?

2013 08 31 7:00

XXI amžiaus pradžia pasauliui iškėlė naujus, sudėtingesnius ekonominius ir socialinius iššūkius. 

Jeigu kylančios ekonomikos šalys, pavyzdžiui, BRIC valstybės (Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija), dalis Rytų Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių rodė aiškius ekonomikos kilimo ženklus, o kartais imdavosi spręsti ir nuo anksčiau susikaupusias socialines problemas, tai senosios Vakarų šalių ekonomikos, pirmoje dešimtmečio pusėje demonstravusios gerą ekonominį augimą, kuris buvo skatinamas informacinių technologijų ir paslaugų revoliucijos, 2008 metais puolė į gilią krizę. 2009-2013 metai Vakaruose nerodė didesnio ekonominio atsigavimo, ypač bloga padėtis buvo Vakarų Europoje, visų pirma – žemyno pietuose.

Kaip tai atsiliepė socialinei sferai? Jau anksčiau ekonomistų yra pastebėta, kad gerėjant ekonominiams rodikliams nebūtinai gerėja ir socialiniai. Skurdas ir ekonominis pakilimas gali žengti greta. Vakarų ekonominio pakilimo metais, kuris tęsėsi nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio, skurdas ir socialinė atskirtis Vakarų šalyse nemažėjo, o socialinė nelygybė tik didėjo. Atvirkščiai, Rytų Azijoje ir Lotynų Amerikoje ekonominis pakilimas iš esmės pagerino dalies gyventojų padėtį, išvesdamas juos iš skurdo, kai ypač sustiprėjo vidurinė klasė, o ir turtingųjų atsirado gerokai daugiau. Kovojant su skurdu, daugelyje šių šalių buvo įvedamos papildomos socialinės apsaugos priemonės labiausiai pažeidžiamiems asmenims. Tačiau Vakaruose socialinė padėtis geriausiu atveju išlikdavo status quo lygyje arba blogėdavo. Pažymėtina, kad nepalankiai socialinei situacijai susiformuoti Vakaruose svarbų vaidmenį turėjo ir prieš 30 metų šiose šalyse prasidėjęs neoliberalizmo puolimas, kuris skatino valstybės vaidmens mažinimą ir ekonomikos bei valdymo dereguliavimą. Jeigu ekonomikos kilimo metais labai didelių nusiskundimų blogėjančia socialinės apsaugos padėtimi pasitaikydavo rečiau, tai krizės metu tik kai kurios šalys išlaikė rezervines pozicijas atsitraukimui nuo savo išvystytų gerovės sistemų. Tai buvo pirmiausia tos Šiaurės ir kontinentinės Europos šalys, kurios eilę pokario dešimtmečių nesivadovavo liberaliu socialiniu modeliu ir tik dėl pastarųjų dešimtmečių neoliberalizmo puolimo atsisakė kai kurių gerovės valstybės dalių tiek kiekybiniu, tiek ir kokybiniu požiūriu. Neoliberalizmo klaida – o kartais sąmoningas pasirinkimas – yra tai, kad jis į viešąsias išlaidas žiūri tik kaip į „naštą ekonomikai“, o ne rezervą jos vystymuisi.

Taip viešųjų išlaidų dalis nuo BVP dėl neoliberalizmo puolimo daugelyje Vakarų šalių per du dešimtmečius dramatiškai sumažėjo. Pvz., Švedijoje viešųjų išlaidų perskirstymo dalis nuo 67 proc. 1993 metais sumažėjo iki 49 proc. 2013 metais. Bendras viešųjų išlaidų sumažėjimas turėjo reikšmės ir socialinės apsaugos išlaidų lyginamojo svorio sumažėjimui. 2008 metais prasidėjus ekonominei krizei Vakaruose, socialinei apsaugai iškilo sunkiai praktiškai sprendžiami uždaviniai. Keičiantis ekonominei struktūrai ir įdarbinimo bei atleidimo iš darbo santykiams bei kintant darbo formoms, buvo būtina spręsti socialinės apsaugos aprėpties ir įtraukties klausimus. Dar sudėtingesnė situacija dėl socialinės aprėpties susidarė Rytų Europos šalyse, iš kurių 2013 metais Europos Sąjungai (ES) priklauso jau 11 valstybių. Daugybė netipines darbo sutartis turinčių darbuotojų, kurie dirbo nepilną darbo dieną, nuotoliniu būdu iš namų ar savarankiškai dirbantieji asmenys nebepatekdavo į socialinės apsaugos sistemą. Kartais juos gelbėdavo savanoriškas draudimas ar socialinė parama, tačiau šis reiškinys buvo atsitiktinio pobūdžio ir dažnai negarantavo jokios socialinės ar sveikatos apsaugos kritiniais gyvenimo momentais.

Socialinės išlaidos Europos šalyse vaidino labai svarbų vaidmenį kompensuojant namų ūkių pajamų praradimus ankstyvojoje krizės fazėje (iki 2009 metų) ir padėjo stabilizuoti ekonomiką, tačiau vėliau, pradedant 2010 metais, ta įtaka pradėjo silpnėti. Po pradinio padidėjimo pirmais krizės metais, socialinių išlaidų augimas 2010 metais sustojo, o 2011 ir 2012 metais jos smuko – dažniausiai tose šalyse, kur augo nedarbas. Šis socialinių išlaidų sumažinimas buvo siejamas su fiskalinės konsolidacijos siekimu euro krizės kontekste. Daugelyje šalių narių jis neutralizavo socialinės apsaugos sistemų ekonominės stabilizacijos funkciją. Akivaizdu, kad ekonominė krizė ir taupymo priemonės, skirtos sumažinti vyriausybių biudžeto deficitus, neišvengiamai didino skurdą ir nelygybę.

Dėl krizės stiprėjant neigiamoms globalizacijos įtakoms, socialinės apsaugos institucijos rinkų ir ekonomikos valdyme stengėsi išlikti efektyvios. Greitai augantys ryšiai tarp globalių finansinių, gamybos ir darbo rinkų didino socialinės apsaugos poreikį. Pasaulyje, kuriame finansiniai ir ekonominiai nepastovumai plinta greitai, iš karto yra pajaučiamas poveikis darbo rinkoms ir socialinei gerovei. Individų galimybės tokioje situacijoje vieniems susidoroti su ekonominėmis krizėmis tampa mažesnės negu anksčiau.

Kad paskatintų ekonominį vystymąsi ir neutralizuotų papildomas sistemines globalines rizikas, nacionalinės solidarumu paremtos socialinės apsaugos sistemos turi būti stipresnės negu anksčiau. Efektyvi socialinė apsauga yra reikalinga visuomenėms susidoroti su globalizacijos iššūkiais ir prisiderinti prie pokyčių.

Pažymėtina, kad Rytų Europos šalių politikams, kurie dažnai nenori didinti išlaidų socialinei apsaugai ir apskritai skiria jai mažai dėmesio, yra būdinga šį nenorą “pridengti” tarptautinių institucijų nuostatomis, nors tokios neigiamos nuostatos faktiškai neegzistuoja. Tik Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį vykdė “antisocialinę politiką”, tačiau dabar ir šios organizacijos yra pasikeitusios ir yra kur kas labiau socialiai angažuotos, jau nekalbant apie Jungtines Tautas, Tarptautinę darbo organizaciją (TDO) arba ES. Pastarosios organizacijos savo socialinę politiką liečiančiose rezoliucijose, nutarimuose, komunikatuose nuolat skelbia apie socialinės įtraukties, solidarumo ir socialinio teisingumo stiprinimą.

TDO ir Europos Parlamentas (EP) nuolat kalba apie socialinės aprėpties didinimą, įtraukiant į socialinės apsaugos sistemą visus dirbančiuosius, taip pat siūlo skirti socialinę praramą nedirbantiesiems. Jokio puolimo pries socialinį viešąjį sektorių, kokį skelbia, pvz., Lietuvos laisvosios rinkos institutas, ten nėra. Kaip papildomos priemonės valsybinei socialinei apsaugai šių organizacijų yra siūlomos privačių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos, tačiau papildant, o ne vietoje valstybinės socialinės apsaugos.

Dažnoje Rytų Europos šalyje šie EP, kaip ir kitų tarptautinių institucijų pasiūlymai, nefigūruoja viešajame politikų ir žiniasklaidos diskurse. Atvirkščiai, Rytų Europoje ir Lietuvoje vykdant nepopuliarius, socialinę riziką patiriantiems asmenims nepalankius sprendimus dažnai yra prisidengiama ES ir kitų tarptautinių institucijų nuomone. Lietuvoje egzistuoja asimetrinės socialinės informacijos problema, kai dažnas ES institucijų teiginys apie socialinę sferą nepatenka į viešąjį diskursą, o kartais yra tiesiog blokuojamas nuo akademikų bendruomenės arba žiniasklaidos.

Galima visiškai atsakingai pareikšti, kad ES tikrai labai daug dirba socialinės apsaugos srityje ir jokiu būdu nesiekia padidinti skurdo ar socialinės atskirties šalyse. ES tikslas yra aktyvi, įgalinanti socialinė politika. Kalba eina ne apie pasyvias, tik į socialines išmokas orientuotas gerovės valstybes, bet į aktyvią socialinę politiką vykdančias valstybes su svarbiausiais įgalinimo ir reintegracijos komponentais. Tokios įgalinančios gerovės valstybės sėkmės rodikliu turėtų tapti socialinės reintegracijos laipsnis – t.y. kiek buvusių kalinių įsidarbino, kiek benamių gavo socialinį būstą, kiek alkoholikų ir narkomanų metė gerti ir dirba visuomenei ir sau naudingą darbą, kiek lengvesnio laipsnio neįgaliųjų dirba ar dalyvauja visuomeninėje veikloje ir pan. Galima tik apgailestauti, kad šis esminis kiekvienos valstybės socialinių institucijų efektyvumą išreiškiantis socialinės reintegracijos rodiklis dar nėra įtrauktas į platesnes diskusijas ES, o tuo pačiu ignoruojamas ir nacionalinių vyriausybių. Jeigu iš tikro norime apriboti kai kurias kapitalizmo ydas, socialinės reintegracijos laipsnis su laiku turėtų tapti pagrindiniu socialinio efektyvumo rodikliu.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"