TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kodėl sąjūdininkai nusivylė ES

2015 04 30 6:00

Taip sutapo, kad šių metų balandžio pradžioje mirė du Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, žymūs sąjūdininkai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas. Tai buvo kultūros žmonės, didžios asmenybės, kaip niekas kitas regėję Lietuvos viziją amžių slinktyje. Vis dėlto viešojoje erdvėje aptariant šių signatarų palikimą buvo atkreiptas dėmesys, kad, Sąjūdžio laikais vedę Lietuvą į tikslą, pastaraisiais metais jie dėl savo pažiūrų buvo atsidūrę tarsi visuomenės viešojo diskurso periferijoje. Pastebėta, kad tą patį galima pasakyti ir apie nemažą dalį kitų garsių sąjūdininkų.

Nelengva apibendrinti tokių skirtingų žmonių pažiūras, tačiau galima teigti, kad juos vienija itin kritiškas požiūris į dabarties Lietuvos realybę. Tiesa, kritiškumas demokratinėje visuomenėje nėra smerktinas dalykas, net jei kritikuojant reiškiama labai kategoriška nuomonė. Esama kažko daugiau, kas stumia sąjūdininkus į šalikelę. Ši sąjūdininkų grupė dažniausiai išsiskiria tuo, kad kritiškai vertina Vakarų civilizaciją ir politinę kultūrą, neigiamai atsiliepia apie Lietuvos integraciją į ES, kvestionuoja visuotinai pripažintas demokratijos normas ir praktikas.

Sunku pasakyti, kiek tokį požiūrį lemia užgautos asmeninės ambicijos. Daugelis sąjūdininkų pirmaisiais nepriklausomybės metais aktyviai dalyvavo politikoje ir po pralaimėtų rinkimų iš jos turėjo pasitraukti. Tad pykti lyg nėra ant ko. Kita vertus, jei būtų norėję sugrįžti į didžiąją politiką, sąjūdininkai būtų turėję įsilieti į kokią nors partinę struktūrą, o tai reiškia, kad jie būtų turėję derintis prie kitų partijos narių, išsižadėti dalies savo principų. Atgimimo laikais Sąjūdžio lyderių reiškiama asmeninė giliai išmąstyta ir išjausta nuomonė sutapo su visos tautos lūkesčiais bei viltimis. Sąjūdžio asmenybės buvo tos žvaigždės, kurios tautai rodė kelią į laisvę. Praėjus Atgimimo epochai apriboti savo asmenybę ir tapti partijos intrigantais, besistumdančiais dėl vietos rinkimų sąraše ar partijos paramos vienmandatėje apygardoje, sąjūdininkams pasirodė nepriimtina.

Galbūt tai lėmė, kad iš sąjūdininkų lūpų ne kartą skambėjo žodžiai, kritikuojantys demokratinę partinę sistemą. Tokiu būdu jau peržengiama tam tikra riba. Visi sutinka, kad demokratinė sistema netobula. Ją kritikuoti itin lengva. Tačiau kyla klausimas, kur Lietuva stumiama, kai gležnus Lietuvos demokratijos daigus stengiamasi ne auginti, o sutrypti? Ką būtų galima pasiūlyti kaip demokratijos alternatyvą? Galbūt sąjūdininkai ilgisi Sąjūdžio laikų, kai nebuvo nei politinių srovių, nei partijų, o lyderių vizija, jų keliami tikslai sutapo su milijonų žmonių širdžių plakimu? Dabar paniekinamai sakoma, jog politinės partijos tėra interesų grupės. Reikia išanalizuoti, kokie tie interesai, bet pats savaime faktas, kad yra atstovaujama daliai visuomenės, verslo ar dirbančiųjų grupėms, nėra smerktinas. Priešingai, tai yra demokratijos funkcionavimo pagrindas. Tenka matyti ne vieną intelektualą, įsitikinusį, kad tik jis vienintelis kiekvienu atveju žino, kas yra viešasis gėris. Jei priimamas sprendimas prieštarauja jo įsitikinimui, daroma išvada, kad pažeisti visuomenės interesai. Vis dėlto demokratinėje santvarkoje negali būti vieno centro, laikančio viešojo gėrio etaloną. Sprendimas turėtų būti daugelio išreikštų interesų atstojamoji. Sąjūdininkams priimti šią tiesą dažnai būna nelengva.

Sąjūdininkai kūrė Lietuvą – nepriklausomą nacionalinę valstybę. Lietuvos integracijai į ES niekas neprieštaravo, tačiau bėgant laikui dalis sąjūdininkų vis garsiau reiškia nusivylimą. Jie mato, kad po jų atėjo kiti politikai ir Lietuvos laivą nukreipė kita kryptimi. Dalies suverenumo atsisakyta. Lietuvoje vykstanti diskusija prioritetų ir vertybių klausimais, kur gali puikiai pasirodyti asmenybės, kaip ir nieko nebereiškia, nes Lietuva tiesiog turi priimti ES nustatytas normas bei tvarką. Kritikų akimis, Europa, praradusi vertybes, yra neįgali, pūva ir griūva. Kita vertus, čia pat priduriama, kad Briuselis prievartauja Lietuvą, pamina jos suverenitetą.

Šią kritiką galima vertinti panašiai, kaip ir demokratijos kritiką. Daug kas, kas sakoma apie ES, yra teisybė arba beveik teisybė. Tačiau kažin ar verta kritikuoti vien tam, kad kalbėtum ir regztum žodžių pynes. Kalbos turi turėti tikslą. Jei ES yra blogis, derėtų pasiūlyti alternatyvą, tačiau jos tiesiog nėra. Nekalbama ir apie tai, kad Lietuva dar toli gražu neišnaudoja visų galimybių ES įtvirtinti savo poziciją. Kyla klausimas, ką tokiu atveju norima pasakyti?

Radau tokius vieno signataro žodžius: „Europos Sąjungoje esame engiami ne mažiau, nei buvome engiami rusų.“ Sunku tai vertinti kaip pasvertą nuomonę. Tai pozicija, balansuojanti ant etikos ribos, nes į keisto palyginimo svarstykles dedami šimtų tūkstančių nužudytųjų ir ištremtųjų likimai. Žinoma, galima mėginti suvokti, kas pastūmėja sąjūdininką užimti tokią poziciją. Sąjūdžio laikais buvo apgailestaujama dėl vienkiemių sunaikinimo, dėl melioracijos pasekmių. Palyginti su tuo, kas vyksta dabar, minimi sovietinių laikų pokyčiai – tik vaikų žaidimas. Toji Lietuva, kurią apibendrintai galima pavadinti Justino Marcinkevičiaus Lietuva, nyksta, todėl galima suprasti, ką jaučia žmonės, visą savo gyvenimą paskyrę jai apginti.

Bet ar ES įtaka tik neigiama? Kalbėkime ne tik apie finansinę paramą, kuri, kad ir kaip vertinsi, yra svarbi Lietuvos ekonomikai. Perimamos ES normos ir praktika daugeliu atvejų yra naudingos mūsų šaliai, padeda Lietuvai vytis moderniausias pasaulio valstybes. Jei to nedarysime, Lietuvos garantuotai laukia pražūtis. Tai rodo Ukrainos pavyzdys. Kelis dešimtmečius neturėdama europinių aspiracijų ši milžiniška ir turtinga šalis taip apkerpėjo, kad šiuo metu net neaišku, ar sugebės atsitiesti.

Dar vienas pavyzdys – nacionalistinės Europos partijos ir sąjūdžiai, į kuriuos viltis dėjo Romualdas Ozolas, ar Vengrija, kurią pavyzdžiu laikė Algirdas Patackas. Koktu stebėti, kaip šios srovės, partijos ir joms atstovaujantys politikai natūraliai ir neišvengiamai tampa Kremliaus režimo šalininkais ir sąjungininkais. Liūdna, bet ir Lietuvoje teko nekart pastebėti, kaip nacionalistinės jėgos ir Kremliaus šalininkai, kurių tikslas – sugriauti valstybę, lengvai randa bendrą kalbą.

Europoje tėra dvi alternatyvos, Vakarų, tai yra ES, ir Rytų, tai yra Rusijos. Ypač tai svarbu suvokti Lietuvoje, kuri geografiškai yra paribio valstybė: kalbos apie galimą savarankišką Lietuvos kelią tėra iliuzija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"